Vidinis ar išorinis grožis
Nusikvatojau iš vieno posto, cituoju:
''Juk nebendrautum su bomžu kuris lyg ir gražus vidumi'' Eam... va čia norėtųsi nesutikti. Juk bendrautume. Bent jau aš bendraučiau. Bet whatever. Gal žmogui kitaip atrodo, juk negaliu įpiršti, ką pati galvoju. _________________ ''Grožis - mirtinas ginklas.'' Kažkada įsimintas posakis. Tik nežinau, kiek procentų jis teisingas. Dar neįsitikinau. Šiaip, žinoma, mėgstame visur justi harmoniją - taipogi ir šioje srityje. Bet man žmogaus išorinis grožis ima ir nublanksta prieš vidinį. Tai nelabai sulyginami dalykai - išorinis grožis nėra pastovus, o vidinis vertingas ir amžinas. Užtenka pažiūrėti į gilias žmogaus akis ir jau bus nusispjaut, ar 5 ar 9 plaukai pas jį ant galvos, ar žemas, ar peraugęs , ar toks ar kitoks... Ir šiaip - išorinis grožis visų suprantamas skirtingai, o vidinis, kaip ir vertybės - vienintelis toks. Bent jau aš išsivedžiau tokią išvadą, kad graži dvasia vertingesnė už gražią šypseną. Bent jau man... Aišku, tas paveikslinis gamtos duotas grožis yra brangus. Bet tik mums patiems. Gražūs paveiksliukai gražūs, bet jei jie neturi minties, jie ir liks tik paveiksliukais...
Manau valkata gražus vidumi bandytų taisyti savo padėtį, o ne rankioti šiukšles konteinery. Aš irgi su juo bendraučiau. Bet būtų truputi nemalonu jaustis su tokiu neprižiūrėtu žmogum.
Išorinis grožis svarbus tol kol susipažįstame, vėliau, jei pasiseka visa tai nublanksta prieš vidinį grožį. Na o jei nepasiseka tai, bent jau aš, nustoju bendrauti su žmogum. Man nepatinka kai žmonių graži išvaizda, bet jų vidus visiškai tuščias.
SVeikam kūne graži siela
 ar whatever kaip ten sako...O man šiaip žmonės apskritai yra gražūs  Svarbu skaniai kvepia, gražiai šypsos, tvarkingai rengias. O jeigu pas tokius vidus gražus, tai tos čiut atlėpusios ausys, per mažos akys, pūsti žandukai ar kuprelė ant nosies niekam nebeįdomi
Kiek pastebėjau, daug kas painioja išorinį grožį su higieniškumu, tvarkingumu. Tvarkingu privalo būti kiekvienas žmogus ir save prisižiūrėti, o tai išvaizdos grožio ir įgimtų bruožų nekeičia.
Šiaip, geriausia tai turbūt kai yra aukso viduriukas, tačiau man asmeniškai bendraujant nėra tas išorinis grožis toks jau labai svarbus, neatsižvelgiu dažniausiai. :} Išties svarbu vidus, ar galima normaliai pabendrauti. :} O į tai, kiek žmogus save prisižiūri, manau visi atkreipiam dėmesį, nes išties nebūtų labai malonu bendraut su žmogum, kuris savęs nė kiek neprisižiūri ir nuo kurio galbūt trenkia nekoks kvapelis. O akys, nosis, ūgis, svoris ir kiti išvaizdos bruožai nieko nelemia bent jau man.
manau, jog svarbiausia yra mūsų vidinis grožis.
 suprantu, jog žmonės pirmiausia susidaro nuomonę pagal išvaizdą, tačiau to nereikėtų daryti. Niekada nežinai, koks tas žmogus yra viduje.  netgi pati išvaizda yra dalykas, dėl kurio galima daug diskutuot. Juk kievienas žmogus šiam pasauly yra išskirtinis, turi bruožų, kurių niekas kitas neturės. ir neaišku, gal vienam žmogui tie bruožais bus baisūs, kitam - nerealiai žavūs. o žmogaus vidus išvis labai svarbus. ar labai smagu bendrauti su žmogumi, kuris tobulas išoriškai, tačiau visiškai "sugedęs" viduje? tikram bendravimui išvaizda neturėtų turėti reikšmės. bent jau tokia mano nuomonė. 
Gal ir nelabai į temą čia nusivažiuosiu, bet kodėl tu kažkodėl manai kad yra labai lengva jiems kažką pakeisti? Taip, gal tas žmogus neprisižiūri. O ką jam daryti?? Mano draugė pasakojo, kad su daugeliu yra kalbėjusi. Daugelis jų - geri žmonės, tik ar tai bedarbiais tapo, ar ką. Vienas berniukas, sergantis astma gyveno sandėliuke. Pasakojo, kad prieš tai nakvodavo laiptinėj, bet tokia boba aprėkė ir išmetė į gatvę su visais menkais patalais. Užtai viena senamiesčio kavinės padavėja kiekvieną vakarą duodavo jam vakarykščių bandelių ir karšto vandens. Kiek matė, jis nuolat būdavo linksmas, nors dažnai alkanas. Kitas elgetavo sau ir broliukui su sesute. Pasakojo apie tokį kuris žiemą Vilniuj gyvena, o vasarą pas ūkininkus uždarbiauja. Klausė jo, ar vogia. Tas sako: -Ne. Nes sako kai jau pirmą kartą ką pavogt pavyksta, tada jau ir užsikabini. Pasakojo draugė, kad vieną kartą nupirko kavinėj cepelinų jam, paskui susėdo abudu skverely, jis valgo ir sako: "Ot aš durnas. Už tuos pinigus gi juk galėjo išeit makaronų, duonos o dabar viską iškart ir pravalgysiu." Vieną sykį esu mačiusi moterį, kuri pirko bandelę ir pusę puodelio pieno mažai dukrytei. Visam pieno puodeliui pinigų neužteko. Paskutinį kartą redagavo Raminta1993 2010 Bir 27, 14:19. Iš viso redaguota 1 kartą.
‹ Diskusijos ‹ Grožis ir sveikata |
