Ak tie tėvai

Adiemus - Aš viena iš tų,nuo pat gimimo augau su šunimis ir jais visais rūpinausi.

Jai kas netyngit paskaitykit :

Kai gimiau,man tėvai nupirko šuniuką,rotveilerių veislės kalytę kurią pavadinom Dina,
aišku kai buvau dar visai mažytė iki kokių 4 metų ją prižiūrėjo tėvai nes visi ją be galo mylėjom,paskui pradėjau po truputį ją prižiūrėti pati,6metų jau ją vedžiojau į lauką,maudžiau,šėriau ir pan. tėvai jau manim pasitikėjo kad galiu prižiūrėti šunį ir ne vieną.
Paskui iš kaimynės priglaudėm mišruniukę kurę pavadinom Daša,ją taip pat viena prižiūrėjau tik tėvai pirko maista ir šampūna o toliau aš visa kitą.
Dar pakui 8 gimtadienio proga man padovanojo didelį,gražų šarpėjų kurį pavadinom Diku.
Męs gyvenom prie ežero,nuosavam name tad žiemą ant ežero prisiringdavo daug žvejų jį jie prisipratino ir pavogė...
paskui męs nusipirkom Vokiečių aviganį kurį pavadinom Lordu,jį po mėnesio radom negyvą voljere...
Kai man jau buvo 9 metai męs išsikraustėm į butą,per tą laika mūsų šunis prižiūrėjo kaimynai,paskui mama atidavė kažkokei bobutei Daša,nes dviejų šunų negalėjom auginti,tad verkiaui kruvinom ašarom nes ntekdavau vieno po kito šuns...
Dina paskui pabėgo o mano mamaos draugė ją surado,atsivežėm ją į butą,man buvo jau 10 metų,Dinai tiek pat,jai jau buvo gal kokie 3 auglei,negalėjo atsistoti ir nuvaževom pas veta jis pasakė kad neištvers operacijos nes persilpna ir tiesiog mirs ant operacijos stalo,o to męs nenorėjom,tad kita dieną teko ją užmigdyti,nors ji buvo ištikimiauses šuo kurį man teko matyti su ja gyvenau nuo pat gimimo...
ašarų buvo daugiau nei tikėtasi...
O kai man sukako 11 aš prigliaudžiau iš prieglaudos dar vieną rotveilerį kurį dar dabar auginu ir kurio vardas Kentas

Vytauciukea rašė:Jusu neuzknisa kai labai nori gyvunelio o tevai varo savo: tai nera vietos!, tai nera pinigu!, tu jo nepriziuresi....(dazniausia kai gyveni bute!)

užknisdavo, bet dabar labai džiaugiuos, kad kokio šuns nenupirko. jam per daug dėmesio reikėtų, o aš tiek nesuteikčiau.

ahhh kaip as noriu suniuko ..... mama sutinka ir sese sutinka tik va beda TETIS sako nevedziosiu as jo . jau ir taip katina turim. o as viskuo prisiekineju kad priziuresiu ji.

Jau senei noriu suns koki 3 metai bet tevai sako ka subraizys parketa tai reikes vedziot vis tai dabar du ziurkenai nupirkti ir grauzia nameli savo

Tai nagus šiaip šunim galima karpyt, kaip jie tą parketą subraižys?

katino kadaise neprižiūrėjau tai ir šunio neperka

Labai noriu kačiuko, bet neperka, nes sako, kad labai prisirišu prie gyvūnų, o kai miršta man būna nesveikai skaudu..

Sveiki noreciau jusu pagalbos man 14 metu ir as labai noriu kaciuko!!! As auginu daug grauziku ir mociute uz tai neleidzia bet as ja tikinu kad nieko jiems kaciukas nepadarys !! Bet vistiek savo ... o mama leidzia tik beda mociute gal galit padeti su sia beda?

modelxx, tavo močiutė neklysta katinai puola ant visko kas juda.

..

Ai aš tai kaip mažesnė buvau tai labai šuniuko į butą prašiau;D
o dabar tai praėjo visos tos užgaidos, turiu tą šunį sode ir man viskas gerai;d
Kažkada jūrų kiaulytę išprašiau, bet teko išvežt, kadangi man alergija nuo kailio prasidėjo;DD
Tai dabar, nu kažkaip, neturiu aš tų prašymų;DDD

Aš pati esu pasišventusi gyvūnų mylėtoja. Bet tie tėvai... Aš šuniuko prašiau du metus, kol pagaliau man jį nupriko ( jam dabar 4 metai ). Dabar turiu ir triušiuką ( kurį taip pogi buvo labai sunku išprašyti ). Man labai sunku su tėvais, nes jie nėra tokie gyvūnų mylėtojai kaip aš, bet... ką padarysi..?

Mano tėvai irgi nesutinka ir niekaip neišeina susitart būna maždaug
A:Aš labai noriu voriuko, galima gimtadienio proga?
T: lauke pilna tų vorų ir taip.
A; tai nors šuniuką...
T: signalizaciją turim, kam čia jo.
A: nu tai nors kokį katiną...
T: Baldų gaila, o šiaip tai čia valkiojasi pilna.
Tai po to ir gaunasi, kad atklysta koks valkata gyvūnas tai ir būna mano... na gerai, viso kvartalo vaikų augintinis

Na jau auginu ne pirmą katę. Kadangi mama ir aš esame pasišventusios gyvūnų mylėtojos prisiekėme sau, kad namų be katino nebus. Tad savo ketvirtąjai katei įkopus į ketvirtuosius metus, man visiškai netikėtai parnešė šunelį, nes aš labai jo norėjau. Na ir žinomo man jis bebuvo reikalingas tik pažaidimui ir vedžiot jo niekas nevedžiojo. Mes jį tiesiog paleisdavom jį palakstyti, o kadangi kaiminystėje buvo panašaus amžiaus kalyė jie labai gerai sutardavo. Ir štai vieną vakarą mus pasiekė kraupi žinia. Mūsų šunelio nebėra... Nelaimingas atsitikimas su mašina. Dabar aš ir vėl noriu šunelio. Mama sutiktų, bet tėtis sako, kad per daug skaudu juos prarasti, bet manau, kad šykart aš juo rūpinsiuos labiau, nes aš žinau ką reiškia prarasti