Vaikai augina vaikus: šeimos galva - keturiolikmetis

Septynios ryto. Keturiolikmetis Dovydas ką tik grįžo iš tvarto, kur šėrė karvę ir paties pirktą paršelį. Nusispyręs guminius batus ir prieš apmūsijusį veidrodį pasitaisęs šukuoseną sėdasi prie stalo, ant kurio garuoja arbata ir vilioja sumuštiniai, tepti penkiolikmetės sesers Gabrielės. Dar kelios akimirkos ir aplink vyresnėlius sutupia visa šeima - Gintarė (11), Edgaras (5) ir truputį apsimiegojęs Jonukas (4). Po pusryčių Dovydo laukia kelionė į mokyklą gretimame miestelyje, tada ūkio darbai, pamokų ruoša ir, jei spės, valandėlė prie televizoriaus ar knygos.

„Sunku pasakoti ir sunku gyventi", - našlaičių istoriją pradeda močiutė Antanina ir atsiverčia plonytį anūkų albumą, kuriame pusė nuotraukų - iš vienintelės gyvenime stovyklos, o kita - iš jų mamos laidotuvių. Kalbėdama apie šeimos tragediją ir nuo darbo nudiržusiais pirštais baksnodama į pavasarį mirusios jaunėlės dukros Stasės nuotraukas, moteris jau nebeverkia - ašaros išraudotos kur kas anksčiau. Beliko tik atodūsiai ir skaudūs faktai, kuriais pasidalijus liūdesio našta tam kartui tampa ne tokia sunki...

„Kiaules liuobiau ir karves melžiau kolūkyje net 30 metų. Pinigų pakako, bet vyras ėmė gerti... Viską, ką uždirbdavau, skirdavau savo penkiems vaikams, o kai užaugo, dar po butą kiekvienam nupirkau. Staselei - va šitą. Tada dar buvo naujas, gražiai įrengtas, atrodė modernus - tik gyvenk ir norėk..."

Kelionė į dugną

Staselė iš pradžių lyg ir norėjo gražios šeimos, bet įsimylėjo „ne tą vyrą" - pijoką, buvusį kalinį. Ištekėjo būdama vos 19-ikos. Praėjus ketveriems metams po vestuvių, kai Gabrielei buvo treji, Dovydui - dveji, o Gintarė dar spurdėjo mamos pilve, jų tėvelis išgėrė pilstuko ir, Antaninos žodžiais tariant, užėjus baltiems arkliams, staiga apsipylęs benzinu susidegino...

„Tada jau ir Staselė ėmė gerti... Pirmiausia mašiną pralatravojo, paskui siuvėjos darbą „Lelijoje", galiausiai ėmė gyventi iš daugiavaikės šeimos pašalpos. Buvo susiradusi naują vyrą, per ketverius metus su juo užgyveno dar du vaikus - Edgarą ir Jonuką, bet tas vyras galiausiai išėjo pas kitą. Dabar gyvena ne per toliausiai nuo čia su ta kita boba ir mus dideliu lanku lenkia. (Bet jam esant gal vaikams kiek geriau buvo?) Košmaras čia virdavo - pilna gryčia pijokų. Nežiūrėjo niekas šitų vaikų, niekam jie nerūpėjo. O jie kaip paukščiukai kaklus ištempę - vos kas - vis „močiute, močiute". Pirštines, kojines mezgiau parduoti, už tai vaikams pirkdavau daiktų ir maisto, kurio amžinai trūko. (Nebandėt perkalbėti dukters, nesiūlėt gydytis?) Ėjo pas mus ir policija, ir globos rūpybos specialistai, grasino vaikus atimti, Staselės broliai kumščiais grūmojo. Aš irgi prašiau, grasinau... „Ant vietos" duktė menko, o nieko padaryt negalėjau. Baisūs buvo laikai..."

Nelaimingas pavasaris

Bet atėjo ir dar baisesni. Praėjusių metų gegužę vaikų mama pasijuto blogai - ėmė dusti, pakilo karštis. Išsikvietė greitąją pagalbą. Tą patį vakarą, diagnozavus plaučių uždegimą, moterį paguldė į ligoninę.

„Ji kiek pragulėjo ten, o tada pabėgo, nes užsimanė gerti. Nuo alkoholio dukrai labai pablogėjo, vėl greitoji, ir jau tada medicina niekuo nebegalėjo padėti. (Nuo ko mirė jūsų dukra?) Gydytojai sako, kad nuo plaučių uždegimo komplikacijos, bet, manau, juodą darbą čia padarė pilstukas. Kai pijokauji vienuolika metų, nenuostabu, kad galą gauni pačioje jaunystėje, vos 35-erių..."

Močiutė ir penki nykštukai

(Kaip tvarkėtės po nelaimės?) „Varganai, ypač dėl to, kad mamytės mirtį vaikai itin sunkiai išgyveno. Net jei dėl jos alkani, basi vaikščiojo, vistiek mylėjo... Bet verkti ilgai nebuvo kada, nes iškart po laidotuvių teko svarstyti, ką daryti toliau. Juk nepilnamečiai be priežiūros gyventi negali, nespėtum net akimis sumirksėt - išdraskytų, išvežiotų po vaikų namus, ir tiek tos šeimos. (Kaip sprendėte bėdą?) Vaikai prašė, kad prisiimčiau globos teises, giminės irgi tam pritarė, taip ir padariau. Dabar meldžiuosi, kad tik sveikata leistų tai daryti kiek įmanoma ilgiau. (O kur jūsų vyras?) Prieš dukros mirtį su juo labai nesugyvenom, tai palikau jam būstą, pati už paskutines santaupas nusipirkau butą šalia vaikų ir išėjau. (Nebijojote tokias rimtas pareigas viena prisiimti?) Kur čia bijosi... Jie kaip niekad protingi, pluša niekieno neraginami. O svarbiausia, geri išaugo - myli vienas kitą, rūpinasi, pirma apie brolį, sesę pagalvoja, tik paskui apie save. Atsimenu, dar maži buvo, atnešdavau šmotelį duonos. Tai ne tai, kad puola pirmas ir viską suryja - gražiai susėda, pasidalija į lygias dalis ir suvalgo pamažiukais..."

Naujos pareigos ir dienotvarkė
Dovydas: (Kuris iš jūsų yra šeimos galva?) „Pagal amžių paskutinį žodį turėtų tarti Gabrielė, bet vyriški darbai atiteko man, o su jais ir vadovavimo teisė. (O kokie tai darbai?) Ūkis, remontai."

Gabrielė: „O mes su Gintare namus tvarkom, dulkes valom, grindis šluojam. Bet su tais mažais broliukais trumpai ta tvarka tetrunka. Va, virtuvę iššveičiam, o jie tai obuolio lupenų primėto, tai trupinių. Uždaras ratas. (Numoja ranka.) Tada - maisto gaminimas: tą visi sugebam daryti nuo šešerių metų amžiaus. Juk kai mama užbaliavodavo, patiems tekdavo bulves keptis."

Dovydas: „Kai ko iki mamos mirties nebuvome darę. Pavyzdžiui, dabar man tenka anksčiau keltis ir gyvulius šerti. Tai iš patalų išvirstu apie šeštą ryto, apsirengiu ir žengte marš į tvartą. Karvei šieno iš daržinės pakratau, kiaulei - kokios putros močiutės padedamas išverdu, sušeriu, tada atgal į gryčią. Iš viso pusvalandis išeina. Tuo tarpu Gabrielė atsikelia pusę septynių ar dar vėliau."

Gabrielė: „Tai ir gerai, kad ne vienu metu keliamės - vonia tai viena, visi nespėtume išsiprausti. Paskui jau aš į virtuvę bėgu, kur močiutė pečių pakūrusi, pusryčius visiems paruošiu. (O ką paprastai valgot rytais?) Sumuštinius su arbata."

Dovydas: „Tada mes trise (Gabrielė mokosi devintoje, Dovydas - aštuntoje, Gintarė - ketvirtoje klasėse) per sodus einam iki autobuso stotelės ir važiuojam į mokyklą Vabalninke - tai miestelis už dviejų kilometrų nuo mūsiškio Ramongalio kaimo."

Gabrielė: „Kol sėdim pamokose, mažiukus prižiūri močiutė, tuo pačiu pietus paruošia - ir mums, ir paršiukui. (Kikena. Ką dažniausiai valgot?) Tai kopūstų, tai burokėlių, tai blynų - bulvinių ar miltinių. Po pietų sėdam prie televizoriaus ir žiūrim meksikietiškus serialus. Čia tuos, kur viskas gerai baigiasi."

Dovydas: „Aš tai serialus tik kartais žiūriu, nes paprastai atsiranda kokio darbo. Be to, knygas skaityti labiau patinka. Va, iš Vilniaus Vytauto Landsbergio sūnus atsiuntė savo rašytų knygų, labai įdomios! (Kokia geriausia tavo skaityta knyga?) „Žiedų valdovas". Stora ir labai daug nuotykių."

Linksmybės apsiriboja kaimu

Gabrielė: „Pailsėję vakare ruošiam pamokas, suguldom mažylius apačioje, svetainėje, nes ten šilčiau, patys einam miegot į savo kambarius antrame aukšte. Kartais dar muzikos paklausau - turiu savo kambary magnetofoną. Jis sugedęs, kompaktų neskaito, bet įsijungiu „M-1" arba „Power hit radio". Tik reikia per daug nepagarsinti, nes močiutė labai barasi, liepia išjungti. (Kikena. Tai gal ir šokius rengiat?) Ne... Namuose diskotekų nedarom - geriau pasipuošiam ir einam į šokius, bet savaitgalį."

Dovydas: „Diskoteką kelis kartus per mėnesį kultūros namuose organizuoja draugai iš kaimo, o kartais ir į Vabalninko šokius nueinam."




Iš panele.lt