Detektyvas

Labai reikia ir net nežinau į kurią kategoriją rašyti. Reiktų, kad paskaitytumėte mano šiandien sukurtą kelių puslapių detektyvą ir pakomentuotumėte, pakritikuotumėte ir pnš, nes ryt turiu nešti atsiskaityti lietuvių kalbai. Būčiau nerealiai dėkinga, karmos pametėčiau.

Tylus paukštelių čiulbėjimas ir pirmieji saulės spinduliai beplūstantys pro langą, pažadino rudaplaukį vyrą, neramiai miegantį savo sulankstomoje lovoje. Jo dailus vokiečių aviganis Markas, pakilo iš savo guolio ir kelis kart lyžtelėjo savo šeimininkui ranką. Deivo ilgai žadinti nereikėjo. Vyras, vos tik pajutęs kažkokį dirginimą, staigiai praplėšė akis ir išsirideno iš lovos, tiesiai ant šuns. Šuo cyptelėjęs nulėkė atgal į savo guolį. Gigetas skvarbiu žvilgsniu apsižvalgė ir lėtai pakilo nuo žemės. Piktai dėbtelėjęs į šunį, akylai žvalgydamasis, nužingsniavo link nedidelio kambarėlio durų ir nuo grindų paėmė laikraštį. Numetęs jį ant stalo, įsipylė vakarykštės šaltos kavos, atrėmė nugarą į aukštą spintelę ir pagriebęs laikraštį, permetė akimis. Staiga durys nežmoniškai sudrebėjo ir Deivas kilstelėjęs antakius pasuko raktą. Durys kaip mat atsilapojo.
- O Dieve, Deivai, man rodės aš numirsiu... – verkšlendamas išrėkė senas jo pažįstamas, griūdamas ant žemės prieš Deivą. Žliumbdamas, jis pakėlė akutes į kadaisę buvusį simpatišką Deivo veidą, kuris rodės nerodė jokio susidomėjimo savo draugo bėdomis.
- Sakai numirsi... – sumurmėjo Deivas, nedaug dėmesio teskirdamas pašnekovui. Kažkodėl jis su didžiuliu susidomėjimu žiūrėjo į kažkurį laikraščio straipsnį. Gurkštelėjęs kavos, pastatė puodelį su laikraščiu ant stalo ir atsikrenkštęs, pasisuko į pašnekovą, kuris jau buvo pasikėlęs ir atsirėmęs į sieną, giliai kvėpavo.
- Mano sūnus... Mano Braunas... – vaitojo žilstelėjęs vyras, rankomis trankydamas sieną.
- Ahaaaa... – nutęsė Deivas, iškeltais antakiais žiūrėdamas į jį kaip į išprotėjusį. – Taigi... Kas nutiko?
- Mano Braunas... Dingo... Pirštas... Laikraštis... – padrikai murmėjo Flambo, vis dar trankydamas sieną. Deivo Gigeto veidas darėsi vis labiau neįžvelgiamesnis su kiekviena padrika užuomena. –Padėk man! – galų gale balsu užraudojo ir krito prieš Deivą ant kelių. – Tu vienintelis gali man padėti! – toliau kukčiodamas kalbėjo vyriškis.
- Aha… Tau reiktų ko išgerti. Kadangi vakar pabaigiau savo škotiško viskio atsargas ir man dar reikia kiek apsitvarkyti, susitikime bare… Žinai “Pas Verą”? Tai būtent ten, - murmėjo Deivas, pakeldamas vyriškį ir išstumdamas jį prie jo duris. Užtrenkęs duris ir palikęs Flambo už jų, prunkštelėjo ir nužingsniavo į vonią.


- O, Deivai, pagaliau tu čia, - atsiduso jau rodos susitramdęs Flambo, stumdydamas tuščią stikliuką.
- Ne gi taip ilgai? – kilstelėjo antakius Gigetas, klestelėdamas ant gretimos kėdės prieš Flambo. Deivas buvo stipriai pasikeitęs. Nuskusta kelių dienų barzdelė, sutramdyti pasišiaušę plaukai, nusitrynęs švarkas.
- Patikėk. Padėk man, - tyliu, palaužto žmogaus balseliu prabilo Flambo.
- Pirmiausia papasakok man, kas įvyko, - labia ramiu balsu tarė Deivas, mostelėdamas padavėjai. Merginai priėjus, vyras pakėlė galvą į žavią gražuolę. Šyptelėjęs, užsisakė žaliosios arbatos ir palydėjęs nueinančią jaunuolę žvilgsniu, pasuko galvą į Flambo. Gigetas sunėrė rankas ant stalo, laukdamas išsamaus pasakojimo iš vyriškio, intensyviai kramtančio apatinę lūpą.
- Prieš savaitę nuėjau pas savo jaunėlį Brauną. Beldžiausi kelioliką minučių, bet nieko… Niekas durų neatidarė. Pamaniau, kad Braunas tiesiog išlėkė į kokią kelionę ar dar kur. Nuėjau pas jį po keletos dienų. Vėl niekas durų neatidarė. Pamaniau, kad dar negrįžo, todėl ramiausiai nuėjau… Ir prieš keletą dien…
- Taip, taip, nuėjai dar kartą ir dar kartą, bet kas toliau? – neiškentęs nutraukė Deivas. Marianas Flambo kiek susimėtė, bet šniurkštelėjęs nosimi, tęsė:
- Nieko neradau keletą savaičių. Ir šį ryt… - vyriškis pradėjo raudoti. Deivas prunkštelėjo, ir nekantriai pabarbeno nagais į stalą. Nusivalęs ašaras, Marianas tęsė:
- Šį ryt paėmiau laikraštį ir… Ir jo viduryje... PIRŠTAS! Brauno pirštas... – vėl suvaitojo Flambo. Deivas labai ramiai, o tiksliau beveik nereagavo į ką tik išsakytą istoriją.
- Sakai pirštas... – prisimerkė Deivas. Jo mintys tiesiog virte virė. - Iš kur esi įsitikinęs, kad ten jo pirštas?
- Žaizda, pusė nago... Didysis pirštas, - sumurmėjo vyriškis, įremdamas galvą į staliuką.
- Taip, taip, taip... – keistai sumurmėjo Gigetas. – Atnešk laikraštį, - sukomandavo.
- Dabar? – pakėlęs galvą nuo staliuko sumirksėjo akytėm Flambo.
- Tai ne, rytoj, - piktai prunkštelėjo Deivas, numesdamas keletą monetų ant stalo. Šiam atsikėlus, Marianas išlėkė iš baro. Gigetas, tyliai atsidusęs, kelias sekundes luktelėjo ir išėjo į gatvę. Apsižvalgęs, tiesiu taikymu nušiaušė prie taksofono.
- Smitai, man reikia tavo pagalbos. Taip, kaip visada „Pas Verą“, - nenoriai tarė Deivas, surinkęs vieną iš atmintinai mokėtų numerių. Sulaukęs atsakymo, Gigetas nežymiai papurtė galvą ir padėjo ragelį į vietą. Neišlaikęs, tyliai atsiduso dėl paskutinio skambučio. Jis niekada Smitu nepasitikėjo, tačiau kito tokio aštraus proto vaikino jis nepažinojo. Apsisukęs, Deivas išlindo į gatvę ir nužingsniavo atgal į barą.


Po keliolikos minučių, į barą įėjo aukštas, kiek pašiauštų geltonų plaukų savininkas, vilkintis juodą, vyrišką, neilgą paltą. Jam buvo nedaugiau trisdešimt metų ir jis, jei tik būtų panorėjęs galėtų priversti visas merginas pulti jam po kojom. Aštonas Smitas, pasidabinęs savo nuostabiai balta, lyg švytinčia šypsenėle, prižingsniavo prie gero savo tėvo draugo.
- Laba diena, - linktelėjo, tiesdamas ranką. Deivas paspaudė ją ir klestelėjo atgal į kėdę. Smitas įsitaisė kitoje pusėje. Vaikinas skvarbiomis žiūrėjo į vos ne dvigubai vyresnį vyrą, laukdamas kol šis prasitars. Kartu jie dirbo ne vieną kartą ir išaiškino ne vieną bylą, todėl Aštas jau žinojo darbo eigą.
- Tu vis dar toks pat dabita, - prunkštelėjo Deivas, nužvelgęs Smitą nuo galvos iki kojų. Aštas ignoravo pastabą ir nė kiek nepakeitęs mimikos, toliau žiūrėjo į Gigetą. – O Dieve... Tu kaip visada. Nei pasiginčyti, - tyliai nusijuokė Deivas. Smitas šyptelėjo. - Na, o dabar palaukim kol sugrįš vienas iš mano draugų, su kuriuo turim reikalų, - linktelėjo Deivas. – Kaip tėvas laikosi? – kilstelėjo antakius Gigetas, gurkštelėdamas savo arbatos.
- Tėvas? Tėvas mirė prieš metus... – prunkštelėjo Smitas, nepatikėdamas, kad geriausias Smito vyresniojo draugas nežino apie jo mirtį...
- Ooo... Štai dėl ko nebeateina pas mane kavos, - protingai palinksėjo Gigetas. Smitas pavartė akis. Kaip tik tuo metu bare pasirodė Flambo, nešinas laikraščiu. Patėškęs jį ant stalo, verksmingu žvilgsniu nužvelgė Smitą ir klestelėjo ant laisvos kėdės. Aštas susidomėjęs kiek pakilo nuo kėdės, stebėdamas Gigetą. Vyrai sėdėjo tylėdami. Deivas vartė laikraštį.
- Ooo, Tauras laimėjo rungtynes. Šaunuoliai vyrai, - palinksėjo, perversdamas į kitą puslapį. Smitas susižvalgė su Flambo, tačiau abu toliau tylėjo.
- Taigi. Ir štai tas pirrrrštas... – pakilnojo antakius Deivas, atversdamas kažkurį puslapį, kurio viduryje, kraujo balutėje gulėjo pirštas. Smitas suraukė antakius. Gigetas pakėlė akis į Smitą ir paaiškino jam kas per situacija. Marianas visą laiką tylėjo.
- Ką pasakysi Smitai? – prisimerkė Deivas, pakėlęs į Aštą.
- Ar aš vienas pastebėjau, kuriame puslapyje įvyniotas pirštas? – prisimerkė vaikinas, skaitydamas straipsnį.
- Tu vis dar toks pat įžvalgus, mano mielas Smitai, - šyptelėjo Deivas. – Taip, taip. Straipsnis apie galūnes, tiksliau kojas, rastas vietiniame sąvartyne, - linktelėjo.
- Tai neatstiktinumas. Jei šis straipsnis būtų viduryje laikraščio... Ar pirmame puslapyje, tada taip. Atsitiktinumas, kad pirštą vyniojęs žmogus tiesiog atsivertė patogiausiai atsiverčiantį puslapį, tačiau dabar puikiai matau. Puslapis kruopščiai parinktas, - apsvarstydamas žodžius pradėjo Smitas.
- Teisiiiiingai, - linktelėjo Deivas. – Taigi, kas su manimi į sąvartyną?! – pakilnojo antakius Deivas, patrankydamas delnus į stalą. Šiaip jau atrodė be galo entuziastingai. Smitas prunkštelėjęs pakilo nuo kėdės ir pasišalino iš baro, nusprendęs palaukti jo lauke.
- O tu varyk namo, seni, mes sutvarkysim reikalą, - patapšnojo Flambo per petį ir išėjo iš baro paskui Smitą.
Vyrai dideliais žingsniais nužingsniavo per gatvę ir atsidūrė prie prabangaus Smito autombilio. Deivas įsitaisęs vairuotojo vietoje, vietoj Smito, jau manė užvestį automobilį, bet jam sutrukdė Smitas. Deivas suprato per daug įsijautęs į detektyvo vaimenį ir užleido vietą Aštui, o pats įsitaisė priešingoje pusėje. Smitas užkūrė automobilį ir neturkus jie jau riedėjo keleliais vedančiais link sąvartyno. Sąvartynas buvo apjuostas policijos juosta skelbiančia, kad praeiti negalima. Smitas kaip tikras kietas „bičas“ išsitraukė savo policininko pažymėjimą ir parodė jį kitiems ten dirbusiems detektyvams. Pralindę pro juostą jie tiesiu taikymu nužingsniavo į sąvartyno gilumą link radinių.
- Čia taip smyyyyrda, - nutęsė Deivas, džiaugdamasis, kad gali užleisti rimto detektyvo vaidmenį Smitui. Aštas ėjo ignoruodamas Gigetą. Pagaliau pasiekę įvykio vietą, vyrai prisiartino arčiau kiek įmanoma ir pradėjo apžiūrėti numestas tikras žmogaus kojas. Iš kišenės, senesnysis vyras išsitraukė sulankstytą laikraštytą ir išvyniojo jį.
- Žmogau, tu rimtai šitai nešeisi kišenėje? – kilstelėjo antakius Smitas ir suprunkštė. Deivas gūžtelėjo pečiais ir pritūpė prie kojų. Paėmęs pirštą, prikišo jį prie kojos. Netrukus pritūpė ir Smitas.
- Pjūvis toks pat, nupjauta prieš tiek pat dienų... Rodos to pačio žmogaus, - vardijo panašumus Smitas, beveik nežiūrėdamas į radinius, o labiau stebėdamas Deivo mimiką.
- Ei, pone žudike, per tiek sekundžių net aš nesugebėčiau nustatyti visko per dvidešimt sekundžių, - nusijuokė Gigetas, pasukdamas galvą į Smitą. Vaikinas tik kaltai šyptelėjo. – Žinom, kad visos galūnės to pačio asmens. Dabar mums reikia žudiko... Duok man mobilų, - piktai šūktelėjo kažkuriam jaunam policininkui, kuris vaikščiojo aplink. Šis apsižvalgęs, prinešė didžiulį mobilųjį prie Deivo. Vyras pagrėbė ir surinko numerį.
- Šiaip jau aš turiu mobilųjį... – sumirksėjo akytėm Smitas. Gigetas įnirtingai papurtė galvą ir numojo ranka.
- Laba, čia Deivas. Turėjo tavo sūnelis priešų? – greit sumurmėjo į telefono ragelį. – Matai, ką tik sužinojom, kad jis negyvas. Norėtum ateiti pasižiūrėti jo kojų? – be jokios pauzelės tęsė Gigetas ir sulaukė žudančio žvilgsnio iš Smito, nes šiaip jau pasakyta kiek per žiauriai. Po keletos sekundžių, Deivas tiesiog sausai linktelėjo ir murmtelėjęs „Aha“, mestelėjo telefoną atgal jaunuoliui. – Turi priešų pasirodo... Turi, - mestelėjo repliką kojai, pasikeldamas. Smitas sekė vyro judesius akimis. – Važiuojam aplankyti žudiko Salibedo, - tarstelėjo vaikinui ir nužingsniavo. Aštas pavartė akis ir nenoriai nusekė paskui Gigetą į savo prabangiąją mašiną.

- Leisk man vairuoti? Praaaašaaaau, - padaręs meilias akytes paprašę Smito. Aštas prunkštelėjo ir mestelėjo raktelius Gigetui. Vyras išsišiepęs, įsitaisė automobilyje ir atsilošęs, nuspaudė akseleratorių. Abu vyrai nurūko, kad netgi dūmai kilo...

- Nesupratau? – suraukė antakius Smitas.

- Išgerkim kavos ir pakalbėkim, - išmintingai linktelėjo. – Reikia atsipūsti. Užeikim pas tave, - palinksėjo Deivas. Aštonas papurtė galvą.

- Ne, reikia dirbti, - nukirto.

- Kreips čia kažkas į tave dėmesį, - išsišiepė Gigetas, ištraukdamas raktelius iš variklio ir sumosuodamas jais. Ant dailaus pakabuko kabėjo ir Smito namų raktai. Pakilnojęs antakius, Deivas spruko iš automobilio ir kaip įmanydamas greičiau užsikapanojo į ketvirtą aukštą. Atrakinęs į duris, įlėkė į Ašto butą. Įsitikinęs, kad Smitas dar negrįžta, apėjo kambarius, belsdamas į sienas. Radęs jam patinkančią vietą, atsitraukė atgal ir įsibėgėjęs, trenkėsi į sieną. Tinkas lengvai lūžo. Įkišęs galvą į sieną, apsižvalgė.

- Ups... Ne. Ne ta siena, - galų gale linktelėjo. – Smitai!!! Remontą padarysiu, - šūktelėjo į laiptinę, kur stoviniavo Smitas, kažkodėl nesiruošdamas sulaikyti siautėjančio Deivo ir įsibėgėjęs, rėžėsi į priešingą. Beveik visas sulindęs į žymiai didesnę skylę apsižvalgė. - BIIIINGOOOO, - išsišiepė, paimdamas pailgą juodą dėžutę. Smitas, nusikeikęs, įėjo į butą. Tuo metu, Deivas jau grožėjosi didžiuliais, kruvinais peiliais. Vieno atspindyje, vyras pastebėjo Smitą, stovintį už jo nugaros ir nutaikiusį į jį pistoletą. Akimirksniu sureagavęs, Deivas išmetė iš rankų juodąją dėžutę ir išsitraukęs pistoletą, kelis kart nuspaudė gaiduką, nutaikęs jį į Smitą.



Po keletos mėnesių, kai byla buvo sutvarkyta:
- Taip, taip. Jis puolė mane iš nugaros, ilgai grūmėmės, bet žinoma... Aš laimėjau, - bare pasakojo išsišiepęs Deivas Flambui.
- Bet jis gi stambesnis... O kaip jis nenužudė tavęs automobilyje? Kaip nesuprato, kad jį demaskavai ir leki pas jį? – sumirksėjo akytėm Flambas, negalėdamas patikėti.
- Ooo... Matai, mes važiavome pas Salibedą, todėl jis per daug net nesižvalgė, įsitikinęs, kad yra saugus ir puikiai sumetė kaltinimus kažkokiam Salibedui... – nusijuokė Deivas, neišduodamas, kad pasirinko tokią pavardę vien dėl atvirtkštinės reikšmės.
- Šaunuolis. Statau tau dar alaus, - išsišiepė Flambo, užsakydamas dar alaus.

vnž geras, nes aš tiek neprirašyčiau

Tai aš kaip supratau jau nebereikia?

Closet Monkey rašė:Aštonas Smitas

Muahahahaha Kutcher'is?

O dabar apie detektyvą.
Pirma mintis labiau įsigilinus į Deivą - Daktaras Hausas
Ir dar: galėtų vardai būt lietuviški
Visa kita - Puiku

jeigu vardas Aštonas,dar nereiškia,kad buvo užuomina į kažką.
pvz aš vitalija,bet ne katunskytė,aš žilinskaitė,bet ne rokas.

QQ, tavo komentaras yra velniškai nuostabus, dėkui, su šituo tavo komentaru aš ištaisysiu visą rašinį.
Pukuse, reiktų. Mokytoja pabraukė klaidas ir paprašė perrašyti. Tačiau sakė, kad yra ir daugiau klaidų, kurias pati turiu rasti, taigi jūsų pagalba bus tikrai reikalinga.
Kyberiz, na, šiaip jau iš dalies taip. Šitas veikėjęs sukurtas labai seniai. Tada siejau su Kutcheriu, tačiau ilgainiui RPG forumuose vartojamas charas patapo tiesiog Aštonu Smitu, be jokio ryšio su Kutcheriu. Mano detektyvo veikėjas yra tiesiog perkeltas RPG forumų veikėjas, taipogi praradęs ryšį su Kutcheriu.
Oh, pirmasis žmogus supratęs Gigetą. Rašiau norėdama kažko link daktaro Hauso, o visi suprato tik kvailą Deivą.
Dėl vardų. Prie to prikibo ir lietuvių mokytoja, taigi teks keisti. Dėkui.

Nu gerai, dabar parašysiu ''keletą'' menkų manau klaidų, o gal ir nelabai galima jų taip pavadinti. Nu žodžiu truputį parašau kaip man skambėtų gražiau. : DDD :

1.

Jo dailus vokiečių aviganis Markas

Aš rašyčiau taip:
Markas, jo dailusis augintinis vokiečių aviganis.. :b

Nu čia tik man taip atrodo, kad taip knygose rašo. : DD

2.

akylai žvalgydamasis, nužingsniavo link nedidelio kambarėlio durų ir nuo grindų paėmė laikraštį.

Šitą tai tikrai žinau kad žodį ''link'' reikia rašyti po viso kito:
Akylai žvalgydamasis, jis nužingsniavo nedidelio kambarėlio durų link ir nuo grindų paėmė laikraštį.

Ir šitaip skamba gražiau. : D

3.

griūdamas ant žemės prieš Deivą.

Griūdamas priešais.

4.

kuris rodės nerodė jokio susidomėjimo savo draugo bėdomis.

Čia nežinau kaip galima būtų pataisyti, bet man ta vieta truputį užkliuvo.

5.

Kažkodėl jis su didžiuliu susidomėjimu žiūrėjo į kažkurį laikraščio straipsnį.

Jis, su didžiuliu susidomėjimu žiūrėjo į vieną iš daugelio laikraščio straipsnį.

6.

- Patikėk. Padėk man, - tyliu, palaužto žmogaus balseliu prabilo Flambo.
- Pirmiausia papasakok man, kas įvyko, - labia ramiu balsu tarė Deivas,

Čia truputį užkliuvo, gal nereiktų rašyt, nu tipo iš karto dviejų balso apibūdinimų. :}

7.

- Prieš savaitę nuėjau pas savo jaunėlį Brauną. Beldžiausi kelioliką minučių, bet nieko… Niekas durų neatidarė. Pamaniau, kad Braunas tiesiog išlėkė į kokią kelionę ar dar kur. Nuėjau pas jį po keletos dienų. Vėl niekas durų neatidarė. Pamaniau, kad dar negrįžo, todėl ramiausiai nuėjau… Ir prieš keletą dien…

Hm, su tom durim. Gal antrą kartą jau geriau būtų rašyti ne tą patį, o kažką pan į bet durys prieš mane ir vėl neatsivėrė arba bet durys tebe riogsojo uždarytos nu va kažką tokio.

8.

- Tai ne, rytoj,

Gal būt galima būtų ir daugiau sarkazmo, pvz rašyt tai ne, po metų , nu nes rytoj tai dar pakankamai realiai skamba. : D

9.

Apsižvalgęs, tiesiu taikymu nušiaušė prie taksofono.

Va čia ir užkliuvo. Jei tiesiu taikymu, tai kiltų toks vaizdas kad niekur nesisukiojęs. O jei dar apsižvalgė prieš tai, tai jau nelabai ir tiesus tas taikymas, nu jei supratai ką norėjau tuo pasakyti. Gal būtų galima išbraugti tą ''apsižvalgęs'', ir sujungti su buvusiu sąkiniu, maždaug Gigetas, tyliai atsidusęs kelias sekundes luktelėjo ir išėjęs į gatvę tiesiu taikymu nušiaušė prie taksofono

10.

nedaugiau trisdešimt metų

Man gražiau skambėtų pvz tiesiog nedaugiau trisdešimties, ir jokių metų ir t. t. .

11.

O Dieve... Tu kaip visada.

Manau vietoj O Dieve užtegtų tiesiog na, o paskui kituose veikėjo žodžiuose kurie prasideda na, manau galima pradėti tiesiai nuo o dabar....

12.

draugas nežino apie jo mirtį...

Gal tiesiog draugas to nežinojo.. ?

13.

- Ooo...

Manau vien O. skambėtu taip... išlaikyčiau, nu tipo kaip iš labiau subrendusio žmogaus, su patirtim, amžium ir t. t. : D

14.

ant laisvos kėdės. Aštas susidomėjęs kiek pakilo nuo kėdės

Kartojasi žodis kėdės. Gal tada antrą kartą rašyt geriau tiesiog pakilo, ir viskas. Nu ne viskas, aišku toliau tą kas ten Tavo parašyta. :b

15.

- Ooo,

O čia šitas ilgas 'o' manau tinka, nes tai jau toks, nu džiugus nustebimas, ir menkas, nu nežinau kaip pasakyt, bet ten man tas o netiko, o čia tinka. : DD

16.

atversdamas kažkurį puslapį

manau kad to ''kažkurį'' nereikia, tiesiog atvertęs puslapį...

17.

- šyptelėjo Deivas.

gal pridėkim pataikaudamas? Nu tipo iš viso būtų pataikaudamas šyptelėjo Deivas.

18.

- Tai neatstiktinumas. Jei šis straipsnis būtų viduryje laikraščio... Ar pirmame puslapyje, tada taip. Atsitiktinumas, kad pirštą vyniojęs žmogus tiesiog atsivertė patogiausiai atsiverčiantį puslapį, tačiau dabar puikiai matau. Puslapis kruopščiai parinktas, - apsvarstydamas žodžius pradėjo Smitas.

Man kažkaip per daug sunkiai sumalta ta pabraukta dalis. Gal būt nerašyti jos iš viso. Man atrodo kad nesipjauna, ir jokio įvykio nepraleidžiam iš Tavojo pasakojimo praleisdami šitus žodžius. ? Nu iš viso būtų va taip: - Tai neatstiktinumas. Puslapis kruoopščiai parinktas.- apsvarstydamas žodžius pradėjo Smitas.

19.

Vyrai dideliais žingsniais nužingsniavo per gatvę ir atsidūrė prie prabangaus Smito autombilio. Deivas įsitaisęs vairuotojo vietoje, vietoj Smito, jau manė užvestį automobilį, bet jam sutrukdė Smitas.

Manyčiau geriau būtų Vyrai dideliais žingsniais nužingsniavo per gatvę ir atsidūrė prie prabangaus Smito automobilio.Deivas įsitaisęs vairuotojo vietoje jau manę užvesti variklį, bet tikrasis sąvininkas jam sutrukdė. Nu per daug čia buvo tų Smitų man atrodo. :}

20

Smitas užkūrė automobilį ir neturkus jie jau riedėjo keleliais vedančiais link sąvartyno.

Kai paminėjai kad prabangus automobilis, tai tas ''riedėjo'' nelabai tinka. Labiau tiktų manau kažkas panašaus į ''šiaušė'', ''lėkė'' ar panašiai.

21.

- Čia taip smyyyyrda,

Gal užtektų ir tik smiiirda, nes nelabai inteligentiškai skamba, ir vis dėlto rašinys juk lietuvių kalbai. : D

22.

- Čia taip smyyyyrda, - nutęsė Deivas, džiaugdamasis, kad gali užleisti rimto detektyvo vaidmenį Smitui. Aštas ėjo ignoruodamas Gigetą.

kogero reiktų šitus du sąkinius atskirti ir antrą rašyt iš naujos eilutės, nes jau kaip ir nauja mintis prasideda.

23.

arčiau kiek įmanoma ir pradėjo apžiūrėti numestas tikras žmogaus kojas.

kiek įmanoma arčiau ir ėmė apžiūrinėti kažkieno numestas lavono kojas. - bent jau man tai šitaip gražiau skamba. :}

24.

Iš kišenės, senesnysis vyras išsitraukė sulankstytą laikraštytą ir išvyniojo jį.

Senesnysis vyras iš kišenės išsitraukė sulankstytą laikraštį, jį išskleidė. čia taipogi šitaip man gražiau skamba. :}

25.

- Ei, pone žudike, per tiek sekundžių net aš nesugebėčiau nustatyti visko per dvidešimt sekundžių, -

-Ei, pone žudike, per dvidešimt sekundžių net aš nesugebėčiau nustatyti to, ką tu ką tik pasakei.

26.

prinešė didžiulį mobilųjį prie Deivo.

prinešė didžiulį mobilųjį Deivui,

27.

- Laba, čia Deivas. Turėjo tavo sūnelis priešų?

Nežinau ar taip tuuri būt, bet labai linksmai nuskambėjo tas ''laba''. Gal geriau parašyt kokį ''em'', ar ''hm''?

28.

Radęs jam patinkančią vietą, atsitraukė atgal ir įsibėgėjęs, trenkėsi į sieną.

Aš dar įterpčiau:
Radęs jam patinkančią vieną nusišypsojo, atsitraukė atgal ir, įsibėgėjęs trenkėsi į sieną.

29.

ir įsibėgėjęs, rėžėsi į priešingą.

kuris, įsibėgėjęs jau rėžėsi į gretimą.

30.

Akimirksniu sureagavęs, Deivas išmetė iš rankų juodąją dėžutę ir išsitraukęs pistoletą, kelis kart nuspaudė gaiduką, nutaikęs jį į Smitą.

Čia man per mažai intrigos, kulminacijos. Gal kažką taip rašyt:
Jis akimirksniu sureaigavo, išmetė iš rankųjuodąją dėžutę ir, žaibiškai išsitraukęs ginklą paleido kelias kulkas, nutaikytas Smito link.

31.

- Šaunuolis. Statau tau dar alaus, - išsišiepė Flambo, užsakydamas dar alaus.

Pabrauktą vietą aš turbūt pakeisčiau į maždaug ir mostelėjo padavėjai arba ir mostelėjo padavėjai prieiti. Nu kad pasakyti ne tiesmukiškai, o truputį per aplinkui. : DD

O bož, kiek daug prirašiau, pasistengiau. ; D tai va tokie buvo mano pastebėjimai. O šiaip visas siužetas įdomus toks, tik, daugiausiai prie gražiesnių skambėjimų ir žodžių tvarkos prisikabinau. Nu tai nežinau, kuriais patarimais pasikliausi, kuriais ne, bet pasakau tiesiog savo nuomonę. Tai vat ką paisysi, ką ne, tai čia jau žiūrėk pati, kaip padarysi taip. :}

Tai jau nebereikia?

Pukuse užaugus lengvai galės būt mokytoja