Jūsų mirę mylimi gyvūnai

Mes turejom suni Buba, tada as buvau maza, ji taip pat mes tada gyvenom bute, paskui persikelem i nama ir viena diena ja radom negyva jos uztvare, ja isveze i miska ar kazkur nebeprisimenu palaidoti as prisimenu labai sielvartavau su dviem broliais ta diena i jos buda priskinem lauko geliu ir visa ja papuosem.
Paskui turejom dar viena suni vardu Dzela ji buvo smelio spavos nykstukinis pinceris jie neauga dideli. Tevai veze ja pas kitu sunu ir viena diena suzinojom kad ji laukiasi visi laukem tos dienos. Is ryto ji pradejo gimdyti, mes visi miegojom, kai atsikelem pamatem kad Dzela neprastume vaiko ir numire su visais nepragidytais vaikais, mes ja palaidojom savo kieme, tarp vysniu, tai irgi gana seniai pries kelerius metus.
Paskui turejom Druge tos pacios veisles tik juoda, bet ji pabego.
Na dabar turim Cole ir jos dukryte Veta.

Jūrū kiaulytė .
Šuo .
Šuo .

Banguotają papūgėlė neatsimenu kiek jei buvo metu, nes mire gana seniai, bet gerai žinau, kad gerai nesijaučiau.

Šinšila. Kaip aš jos pasiilgau

turejau vezli,gyveno apie 13metu. mire anksti ryte, Buvo aisku gaila bet susitaikiau su gyvunelio mirtimi,ka padarysi visi kada nors mirsime... beja yra teke nuleisti zuvis miruses i unitaza

Mna vakar mire mano prmasis augintis Keksas-juru kiaulyte. Buvo jam 3metai.jis man buvo kaip asmenybe ji be galo mylejau ir myliu,mylesiu ,verkiau visa diena ,dar dabr verkiu mokykla neejau .As ji tai pmylejau,kriokiau atsigulus kambari ,ir tikrai netikiu kad jo nebera,netikiu. DIena,ryte,vakarae as ji matydavau ,stebedavau rupindavaus,glostidavau jis visados prie kaklo ateidavo kai ji paimdavau ,skaudu....rasydama verkiu.Ir vis atsisiuku sau uznugaros paziuret kaip keksas(ten jo narcvelis stovedavo) ..Nezianu kai atsigausiu,jauiuos sugniuzdyta.VIska padaryciau kad jis butu vel gyvas,dar vis netikiu,netikiu kad mano brangiausio Keksiuko jau nebera,netikiu..

10 metu buvau, kai mire katinas. Jo vardas buvo Mikas, toks didelis, juodas. Jau buvo senas, tai nuo to ir mire. Labai buvo liudna, man atrodo ir verkiau noreciau, kad jis sugriztu.

Oj kiek turėjau gyvūnų, bet dauguma pabėgo.
Pamenu turėjau du žiurkėnus, porelę.
Tai aš juos du nužudžiau. Nu man tada buvo 4-5 metai, atleistina.
Vieną (berniuką) vežiojau vėžimėlyje po lauką ir dar plius įkišau jį į tašę, užsegiau. Nu jis ten paduso, pastebėjau tik vakare.
O mergaitę aš kažkaip mėčiau mėčiau į orą, ir netyčia nepagavau, tada ji nukrito ir galėjo vaikščioti tik priekinėmis kojomis, galinės dvi jau nedirbo. Nu ji pagyveno gal 2-3 dienas ir padvėsė. Keista, bet man nebuvo jų gaila.
Turėjau dafiga banguotųjų papūgėlių, bet padvėsė. Dabar turi vieną, toks fainuolis, gaila būtų jeigu ir šitas padvėstų.

Aistulka rašė:Mna vakar mire mano prmasis augintis Keksas-juru kiaulyte. Buvo jam 3metai.jis man buvo kaip asmenybe ji be galo mylejau ir myliu,mylesiu ,verkiau visa diena ,dar dabr verkiu mokykla neejau .As ji tai pmylejau,kriokiau atsigulus kambari ,ir tikrai netikiu kad jo nebera,netikiu. DIena,ryte,vakarae as ji matydavau ,stebedavau rupindavaus,glostidavau jis visados prie kaklo ateidavo kai ji paimdavau ,skaudu....rasydama verkiu.Ir vis atsisiuku sau uznugaros paziuret kaip keksas(ten jo narcvelis stovedavo) ..Nezianu kai atsigausiu,jauiuos sugniuzdyta.VIska padaryciau kad jis butu vel gyvas,dar vis netikiu,netikiu kad mano brangiausio Keksiuko jau nebera,netikiu..

Man ir taip buvo..
ech kaip suprantu tave.
Stiprybes,daugiau laiko praleisk su draugais,eik kur nors,kad pasimirstu..
Po kiek laiko praeis.

Seniau mire 2 mano banguotos papugeles,viena isskrido pro langa,kai porai minuciu palikau atidaryta netycia....

Priesh mėnesį mirė seneliui nupirktas shuniukas
Jam buvo 3mėnesiai o jį pasiemėm dviejų mėnesių.
Jo vardas buvo Tūzas aš seneliui padėdavau jį prižiūrėti.
Tas mėnesis man buvo labai šiltas ir nuostabus.
Bet diena po jo trijų mėnesių jo sukakties šiame pasauly jį suvažinėjo.
Verkiau ir verkiau vis tikėjaus , kad to nebuvo atsitike , bet vis dėlto tai buvo tiesa. Vien ir dabar pažiūrėjus į jo foto mane apemia liūdesys. Pasiilgstu jo.
Dar prieš septynis ir penkis metus netekau dviejū savo Gizmų. Gaila prarasti mylima draugą.

mano zuvyte mire

Kol kas, skaudžiausia buvo prarasti Baksą. Na, tai buvo nerealus šuo. Super gražus Dobermanas (šią veislę specialiai rašau iš didžiosios raidės), su dokumentais, tėvas importuotas iš Vokietijos, ir charakteris labai geras buvo. Mirė savo mirtimi, išgyveno 13 metų. Jei kada pirksiu veislinį šunį, tai tik Dobermaną (netgi kažką jau dabar planuoju ir dabartinei mano šunytei linksmiau būtų...). Be abejo, labai liūdėjau. Dar mano žiurkė mirė, tai verkiau visą dieną (gal kam juokingai nuskambės), bet po to supratau, kad ašarom nieko nepakeisiu. Dar verkiau, kai močiutės katinas mirė. Na kaip čia pasakius "mirė"... Jie ten prie miško gyvena, so, medžiotojų spąstai ir t.t. Na ir vieną kart "ateina" Tigris (toks to katino vardas), su nupjautom kojom, kai kurios dar vilkėsi paskui ant odos... Bet parėjo namo. Skambinom vietiniam veterinarui, kad tą katiną užmigdytų, bet tai, atseit, migdomųjų neturėjo... O katinas kankinos nabagas... Na, užmigdėm su mašininėm dujom. Va ir po 10ties metų šeimos nario...

Kazkada turejom toki pati taksiuka Dzera, bet ja kazkodel pradejo berti tai tevai uzmigde ir mes miske palaidojom... ;(
Stai kodel kita taksiuka savo pavadinom pirmosios Dzeros vardu.