Kodėl paaugliai renkasi narkotikus?

Kodėl paaugliai renkasi narkotikus?

Į klausimą atsako psichologė Daiva Karkockienė

Jeigu paklaustume vartojusių narkotikus ar alkoholį jaunuolius, kodėl jie taip daro, priežasčių, manau, išgirstume pačių įvairiausių. Dalis jų būtų įsisąmonintos, t.y. suvokiant, kodėl jie taip daro (smalsu, daugelis taip daro, nenoriu išsiskirti, dabar tai madinga, noriu išbandyti viską, ką duoda gyvenimas, noriu patirti naujų pojūčių ir pan.). Dalis jų tikriausiai taip ir liktų neįvardytų, nes jie ir patys dažnai iki galo nesuvokia, kodėl taip elgiasi (o elgiasi taip todėl, kad negauna pakankamai tėvų dėmesio, nori pasirodyti “kieti”, jaučiasi nesaugūs šeimoje ar grupėje, siekia pripažinimo ar saviraiškos, nori išsiskirti iš kitų, bėga nuo nepakenčiamų santykių šeimoje ar grupėje). Nors daugelis jų žino, kad tai yra blogai, tačiau iki galo tikriausiai nesuvokia pražūtingų pasekmių, ypač vartodami narkotikus.

Ko gero, pagrindinės narkotikų ir alkoholio vartojimo priežastys galėtų būti šios (kadangi apie alkoholio žalą jau esame nemažai rašę, tai šįsyk daugiau bus liečiamos narkotikų vartojimo problemos):

Tikro tėvų dėmesio savo vaikams stoka. Neretai manoma, kad narkotikai ir alkoholis dažniau vartojamas neturtingų tėvų šeimose. Tačiau tai nėra tiesa, nes pasiturinčių tėvų vaikai, turintys visa, ko geidžia turėti, dažnai stokoja tėvų dėmesio. Tokie tėvai paprastai yra labai užimti, daug dirba ir mano, kad daiktais ir materialinėmis gėrybėmis gali užpildyti laiko, skiriamo savo vaikams, stoką. Jie neretai patiria šoką, klausdami savęs ir vaiko, ko gi jam iš tiesų trūko, ir mano, kad sudarė jam visas sąlygas mokytis ar siekti karjeros. Deja, ryšys, atviri pokalbiai, bendra veikla su artimiausias žmonėmis niekuo pakeisti būti negali. Idealiausia būtų, jei vaikai kalbėtųsi su tėvais apie kylančias jiems problemas, nebijotų klausti ar pasisakyti, jei kartą jau pabandė, ar buvo bandyti įtraukti į tokią “veiklą”.

Tėvų naivumas manant, kad “kas jau kas, o mano vaikas taip tikrai nepadarys”. Tokie tėvai dažnai net nesikalba su vaikais apie reiškinio paplitimą ir slypinčius pavojus, neatsakinėja į jų klausimus. O kalbėti reikėtų pradėti kuo anksčiau (ko gero, jau pradinėse klasėse), žinoma, suprantama vaikui kalba. Girdėjau, kaip tėvai kalbasi su 5 ir 7 metų vaikais ir stebėjausi, kokius logiškus ir svarbius klausimus jau tokio amžiaus vaikai sugeba užduoti (ar galima pagyti, kodėl jais prekiauja, ką žmonės jaučia juos vartodami ir pan.). Žinoma, tai nereiškia, kad galime būti užtikrinti, jog toks persergėjimas apsaugos nuo šito mūsų vaikus, bet vis dėlto… Bent jau ryšys su savo vaikais (kuris labai svarbus gali būti tada, kai jie norės “pabandyti”) ir žinojimas, jog galima klausti ir kalbėtis su tėvais net apie tokius dalykus, gali gerokai sumažinti šios pasirinktos blogybės tikimybę.


Tėvų nežinojimas, kaip atpažinti, kad vaikas vartoja narkotikus, ir kaip elgtis, kai apie tai sužino. Dažnai tėvai išsigąsta ir puola koneveikti vaiką ar vartoja loginius argumentus. Tai yra klaidinga taktika, nes pastūmėja vaiką dar giliau įklimpti į šią bėdą. Sužinojus apie tai, kad vaikas vartoja narkotikus, reiktų kuo greičiau kreiptis į patikimus specialistus.


Pernelyg didelis laisvo laiko turėjimas. Daugelis turbūt esame pastebėję, kad tie vaikai, kurie daug mokosi, turi įvairių laisvalaikio užsiėmimų, paprasčiausiai neturi laiko užsiimti tokiais dalykais kaip narkotikų vartojimas ar leisti laiką vakarėliuose su abejotinos reputacijos draugužiais. Turėdami tikslą ir tam tikras vertybes, jauni žmonės rečiau renkasi narkotikus ar alkoholį.


Smalsumas, noras viską išbandyti, iki galo nesuvokiant pasekmių. Dažnai jauni žmonės mano, kad gyvenime svarbu viską kuo daugiau visko išbandyti, nes gyvenimas yra vertingas tada, kai patiri visko ir kiek galima daugiau. Kai vertybės yra abejotinos, tuomet tokie ir panašūs “bandymai” gali baigtis pražūtingai.


Psichologinės priežastys. Tai galėtų būti ir baimė, kad būsi atstumtas grupėje, jei elgsiesi ne taip kaip dauguma, nesaugumas, nepasitikėjimas savimi, savo stipriųjų savybių nesuvokimas ir nemokėjimas jų realizuoti, nesugebėjimas savęs išreikšti prasmingoje veikloje, tapti reikšmingam grupėje, bėgimas nuo smurto, patiriamo namuose arba priešingai - pernelyg lengvas “visko gavimas ir turėjimas”, tėvų dėmesio stoka ir pan.


Grupės, kurioje jaustųsi saugiai, galėtų save realizuoti ir išreikšti, neturėjimas. Tėvai turėtų dėti ypatingas pastangas, kad jau nuo mažumės padėtų vaikams turėti savo ratą draugų, kuriais galima pasitikėti, kurie kartu augtų, dalyvautų įvairiose šeimos šventėse, renginiuose, kartu keliautų. Kaip rodo patirtis, kartais net katalikiškose mokyklose “kitokie” vaikai nepritampa ar net yra skriaudžiami. Paauglystėje, kai jaunuoliams tampa labai svarbi grupė ir “surasti” jiems draugus jau per vėlu, o grupės įtaka ir nuomonė ir jaunam žmogui tampa svarbesnė negu tėvų ar kitų suaugusiųjų.


Mokyklos įtaka, nemokėjimas profesionaliai kalbėti apie šias problemas. Nors daugiausia kalbėjome apie šeimos įtaką, nemažos įtakos turi ir mokykla. Mokytojai ne visada yra pasirengę apie tai kalbėtis su vaikais, kartais linkę daugiau gąsdinti, o ne pateikti argumentus ir diskutuoti. Svarbiausia kalbantis apie tokius dalykus leisti ir skatinti vaikus išsikalbėti bei pateikti klausimus ir sugebėti tinkamai į juos atsakyti.


Narkotikų prekeivių mokėjimas “dirbti” su potencialiais narkotikų vartotojais, siekis įpiršti prekę, nes už to slypi milžiniški pinigai. Perkantys narkotikus pirmą kartą nesupranta, kad juos parduodantieji darys viską, kad tik įpirštų savo prekę ir antrą, ir trečią kartą, kol „auka“ jau pati be jų negalės apsieiti ir mokės bet kokią kainą, kad tik pasijustų geriau, nes be narkotikų jau nėra “normalaus” gyvenimo.


Nesupratimas, kad kartą kitą pabandžius kelio atgal nebėra. Asmenybė visai degraduoja, o vilties “pasvekti” yra labai mažai. Dažnai manoma, kad pabandysiu ir galėsiu sustoti. Deja, jei pradedi, sustoti yra labai sunku, tuo labiau kad, kaip jau buvo minėta, yra labai daug “suinteresuotų” žmonių, kurie darys viską, kad sustoti jau negalėtum.