Tarp gyvenimo ir mirties

Ne aš viena taip manau. O tai ka siulyt žmogui žudytis? Galvok burbule tu.!

nercee rašė:Ne aš viena taip manau. O tai ka siulyt žmogui žudytis? Galvok burbule tu.! :screw:

Ei, čia mane burbule pavadinai? xD
Ne, žmogui žudytis tikrai nereikia siūlyt ;D. Bet vien pasakymas "pradėt gyvenimą iš naujo" nieko nepakeis.

Man buvo tokiu akimirku,ir neabejoju,kad ju dar daug bus..O zmogus,kuriam blogai,bet jis nieko niekam nesako,jau pats savaime kasa sau duobe..Siaip kartais reikia paprasto apkabinimo..Jis gali pakeisti visa gyvenima..Sieloje mirstancio zmogaus negalima smerkt..Reikia jam parodyt,kad jis kazkam reikalingas,kad iskaudintu kazka,jei pakeltu pries save ranka..Aisku,tai gali buti paprasciausias egoizmas,kai zmogus nori,kad jo visi gailetusi.Taciau,jei jam is tikruju blogai,negalima jo skatinti viska uzbaigti.Reikia stengtis ji istraukt i sviesa...

O as noreciau paklaust kodel neverta pradet viska iš naujo?kad ir kaip zmogus paluzes ji turim palaikyti suteikti vilties kad verta gyventi juk mes paluze taip pat mastom apie mirti bet mums pataria o po kiek laiko zmogus atsigauna tokiem zmonem linkiu stiprybes ir pasitikejimo valios ir nepalust but kovotoju uz gyvenima jei mate filma pjuklas jis tikrai pamokantis ir ziaurus

Žinoma kad verta. Juk gyvename tik vieną kartą, ir negalima pasiduoti kliūtims, kurių gyvenime yra gausu. iš gyvenimo reikia išpešti kuo daugiau, kad paskui nereikėtų gailėtis. ir pradėjus viską iš pradžių bus sunku, bet dar bus brangių žmonių, dėl kurių negalėsi pasiduoti.

Pradėti iš naujo verta visad. Gyvename tik vieną kartą kodėl gi nepagyvenus linksmai,gerai..?

pradėt iš naujo nėra lengva,nes niekas nedingsta nei iš šio nei iš to.Skaudūs prisiminimai vis kaišioja tau savo veidą..Reikia daug stiprybės,kad galėtum į juos nekreipti dėmesio.

Verta pradėt iš naujo, bet jei labai skauda, bent stengtis, kad praeitis nepersekiotų visą likusį gyvenimą. Žinoma, nereikia jos visai ištrinti iš galvos. Tiesiog mėginti taip suvaldyti save, kad atsiminus nekiltų noras atsigult ir niekada neatsikelt. Ir šiaip - banaliai, bet teisingai - laikas tikrai padeda.

Panašiose situacijose viską pradėti iš naujo yra labai sunku. Čia labai svarbiu tampa draugų palaikymas, paskatinimas. O jei žmogus yra vienišas, tai turėtų turėti labai stiprią valią, kad sugebėtų vienui vienas vėl atsistoti ant kojų...
Taip pat toks žmogus galėtų dalyvauti savigalbos grupėje (pavyzdžiui, netektį patyrusių žmonių savigalbos grupės), kur panašaus likimo žmonės kalba apie savo praradimus, netektis, ir bando spręsti problemas. Tokios grupės tikrai padeda, nes pamatai, kad ne vien tau taip atsitiko, kad ir kiti turi problemų ir mėgina jas spręsti. Taigi svarbiausia sunkiomis akimirkomis nelikti vienam...

Tikrai, kad sunku viską pradėti iš naujo. Oj kaip sunku. Ir tik artimiausi žmonės aplink padeda vėl stovėt ant kojų..
Pagarba tiems, kurie pastatė savo artimą ant kojų.

Dejavu rašė:Yra zmoniu, kurie gyvi, bet mire vidumi, pvz kai praranda artima zmogu, ar pan. Tokia bukle laikina arba pastovi, gali buti ir visada. bet mano klausimukas butu toks: Koki kelia zmogui rinktis, kai atsiduria pan situacijoj, ar verta viska pradeti is naujo?

Butent viska is naujo ir reiketu pradeti. Jei tik imanoma pakeisti gyvenama vieta, darba, draugus, neuzmirsti linksmintis, bet lanku apeiti alkoholi ir narkotikus. Kad ir kokia skaudi netektis butu, negalima prie jos prisiristi ir gyventi prisiminimais. Nemanau, kad prarastas artimas zmogus noretu, kad jis kankintusi. ZInoma turi praeiti kazkiek laiko, zmogus turi pagedeti, paliudeti, bet kai tai uzsitesia tenka kazka daryti, susiimti ir gyventi toliau

Manau tikrai reiktu viska pradeti is naujo. Taip sakant kas buvo, tas prazuvo.