Po pienės pūku

Dideliam dideliam mieste, kuriame nebuvo nė minutės tylos ir ramybės, kažkur didžiulių blokinių daugiabučių apsupty gyveno maža mergaitė, kuri svajojo užaugus tapti drugeliu. Visi protingi ir rimti žmonės, tame tarpe ir jos tėtis, visa tai laikė mažų mažiausia nesamone. Juk ji jau didelė mergaitė - trečiokės apie drugelius nebesvajoja. Galėtų pasvajot apie mašiną ar nuosavą banką... Juk jos tėtis dar dabar pasvajoja apie direktoriaus vietą prašmatniame viešbutyje.
Jai visa tai buvo nė motais. Ji ir toliau žvelgdama pro langą į betotinius kiemus ir šaligatvius svajojo, apie žalią lauką, kur galėtų nekieno netrukdoma lakstyti. Ji būtų plaštakių karalienė. Mergaičiukė nuolat sapnuodavo, kad pas ją į kambarį atskrenda drugelis ir ją išsineša pro langą... Kartais ji net padėdavo sausainių ir pieno ant palangės, kad drugelis pasistiprintų prieš kelionę. Ryte ji jų neberasdavo. (tėvai buvo linkę tikėti, kad čia pasidarbuodavo katinas)
Bėgo dienos... Mergaitė augo. Netrukus jos svajones pakeitė nauji draugai ir visai nauji poreikiai. Dabar mergytei nebereikėjo drugelių. Jai reikėjo naujų rūbų, geresnio kompiuterio, gražesnių papuošalų. Vis dažniau ir dažniau ją kamuodavo nemiga. Ji nebesijautė laiminga... Tėtis jai suteikdavo viską, ko ji geidė. Tačiau jai kažko trūko... Ji nebemokėjo svajoti. Jos laime tapo daiktai.
Vieną naktį, po eilinių linksmybių, ji gulėjo ramiai savo lovoje.Labai norėjo miego, tačiau negalėjo užmigti. Staiga išgirdo, kaip kažkas švelniai stukteli į stiklą. Ji priėjo ir atvėrė langą ir ant jos peties nutūpė maža geltona plaštakytė su ryškiai žaliom dėmelėm.
- Sveika mergaite. Atvykau tau priminti, kas yra laimė.
- Bet man užtenka to, ką turiu, - kalbėjo mergina.
Visgi ryškiai abejodama tuo, ką sako. Nejaugi ji tikės, kad čia staiga prieš ją atsirado drugelis ir kalba su ja? Ne... tai tik laki vaizduotė.
- O kur sausainiai, kuriuos kasvakarą palikdavai ant lango? Man būdavo taip gera praskrendant nutūpti ant stiklinės ir delniukais pasisemti šviežio pieno...
- Pieno seniai nebepalikinėju. Be to, tėvai sakė, kad katinas viską išlakdavo.
Plaštakė ramiai apsidairė, giliai atsiduso, pakraipė mažą galvytę su dviem antenom ir suspigo:
- Skrendam!
Staiga mergytė ėmė mažėti... Ji sumažėjo iki tiek, kad drugelis tapo už ją didesnis!
Jis ją paėmė ant sparnų ir nešė toli toli.
Ji laikėsi įsikibusi į drugelio plaukus ir dairėsi: jie skrido virš jos miesto. Kietus betono kiemus keitė gatvės, naktiniai žibintai ir kur ne kur pasirodantys žmonės. Jie skrido visai šalia troleibuso ūsų ir aukštai virš gatvės tilto. Miestą keitė užmiesčio nameliai ir pagaliau miškas.
Mergaitė stebėjosi vaizdu, kurį matė: švarus dangus buvo nusėtas mažų taškelių, kaip jonvabalių, miškas baugino - atrodė kaip didžiulė juoda praraja. O jie skrido tiesiai į ją. Tolumoj švito. Iš už kalnų linijos kilo saulė.
Krito rasa.
Jie nusileido į rapsų lauką. Kaip nuostabiai žydėjo rapsai... Kiek akys matė, visur aplink buvo be galo geltona. Mergaitė negalėjo atsižiūrėt tuo, ką matė.
- Na ką, - prabilo plaštakė, - dabar gausi dovaną, kurios taip ilgai laukei...
Ji trumpam nuskrido ir atskrido atgal, vedina trim mažom plaštalėlėm. viena iš jų nešėsi rapso žiedelį, sklidiną rasos.
- Kas tai? - Paklausė mergina, kai drugelis padavė jai "taurę".
- Atsigerk.
Mergina gurkštelėjo ir iškart pajuto, kaip švelniai ėmė kutenti dygstantys sparniukai. Gurštelėjo dar ir ant nugaros išsiskleidė du balti balti kaip sniegas sparnai. Ji suplasnojo ir, naujųjų palydovių vedina, pakilo aukštyn.
Jos skraidė valandų valandas. Kai pasvargo - gėrė rasą ir žolių ir miegojo žiedlapiuose. Nuo kaitrios saulės slepėsi pienės žieduose. Ten žaisdavo slėpynių ir visos tapdavo tokios geltonos nuo žiedadulkių, kad negalėtum atskirt kuri yra kuri.
Slinko dienos ir pienės ėmė virsti pilkais pūkų kamuoliais. Jie jų nebegirdė ir neleido prigult savo minkštuose pataluose. Tačiau mergaitė ten atskrisdavo pasėdėt po pienės pūku ir svajoti... Svajoti, kokia ji gali būt laiminga. Juk taip gera svajoti! Pienės pūkai būdavo jos žaislai: minkšti ir juos būdavo taip gera apkabint... Dienų dienas ji praleisdavo jų apsupty.
Tačiau pūkus ėmė sklaidyt vėjas ir mergaitei nebelikdavo kur prisiglaust... Sėdėjo ji ant paskutinės pienės ir stebėjo, kaip stiprus vėjas po vieną nuneša pienės pūkus. Jai buvo liūdna. Ji jau norėjo namo. O pūkų vis mažėjo...
Staiga atskrido jos draugės. Ji joms pasakė, kad nori grįžti namo.
- Palauk, kol liks tik vienas pūkas ant šios pienės, ir paskutinįjį, stipriausią pūką smeik į sparnus. Jie akimirksiu dings, o tu vėl atsirasi savo kambary.
Ji atsisveikino ir apsikabino savo drauges ir pažadėjo, jog būtinai jų lauks sugrįžtant pas ją ir vėl nusivedant į žydintį rapsų ir pienių lauką. Paėmė paskutinį pūką, pabučiavo ir smeigė, tarsi durklą, į savo sparnus. Tą pačią akimirką, jie pranyko ir ji atsirado savo lovoj. Ten pat, kur kažkada negalėjo užmigt...
- Tai buvo tik sapnas? - Pagalvojo ji.
Mintyse patvirtino savo spėjimą ir persivertė ant kito šono... Vėjyje plaikstėsi užuolaidos.
- Bet kas atidarė langą? - Susimąstė ji...
Kitą naktį, prie vos vos praviro lango stovėjo stiklinė šviežio pieno ir saldus šokoladinis sausainis. Lovoje prie lango miegojo mergaitė. Nebe tokia, kokia buvo... Ji mokėjo svajoti ir žinojo, kaip gera yra gulėti rapsų pievoje po minkštu pienės pūku.