Nostalgija

Jo ir pas mane ateina tas jausmas gana dažnai.Nežinau, kartais nieko nedarau ir leidžiu sau prisimint visus tuos dalykus...

aplanko ir mane šis jausmas.. dažniausiai kai nieko neveikiu arba kai išgirstu dainą kuri man primena kažkokį įvykį. kartais ta nostalgija mane nervina, stengiuosi kuo greičiau mintis nukreipt kažkur kitur. tačiau kartais tik atsisėdu ant lovos pasileidžiu kokią liūdną dainą ir pasineriu į tą jausmą.

Aplanko mane kiekvieną mielą dieną. Faina daug ką prisimint iš praeities , bet galiausiai tai pradeda mane slėgt,nes pradedu galvot kaip ankščiau buvo gerai,o dabar atvirkščiai viskas siaubinga..

Na taip dažnai patsa prisimenu nerūpestingas vaikystės dienas. Bet gyvenimas jau toks, yra bent šioks toks pozityvas, kad dabar galvojam kaip dabar blogai ir kaip anksčiau gerai buvo, o vėliau po 10-20 metų, jau nelabai prisiminsim visą vaikystę ir galvosim kaip gerai buvo pauglystėj, o kaip blogai dabar. Tad gerai, kad bent gerus dalykus prisimenam, o ne nuoskaudas ar dar ką.

Dažnas mano svečias ta nostalgija. Ne visada viskas buvo gerai, ir tie "negerumai" vis veržias lauk ir knisa dabartinį gyvenimą. Nors galbūt ir reikia džiaugtis, jog apskritai kažkas buvo, kiekvienam savo!

turiu nostalgiją merginų futbolui ir meninėms nuotraukoms

Apima kartais toks jausmas. Prisimenu senus gerus laikus. Dažniausiai gerus. Ar šiaip kažką, kažkokius įvykius. Kartais pasidaro liūdna, kad viskas jau praėję, kad dabar viskas kitaip.
Bet iš esmės gera prisimint, kad kažkada gyvenime buvo kažkas gero.

Turiu nostalgiją toms vaikystėms dienoms kai nenorėdavau nei pietums nei vakarienei grįžt namo. Žaidžiau su draugais ir viskas gerai buvo, niekas gyvent netrugdė. O gal tiesiog nerūpėjo (:

Kartais nostalgiją (jeigu tą kvailą jausmą galima taip pavadinti) pajuntu kai išgirstu gražų fortepijonu ar pianinu atliekamą kūrinį.
Pati kažkada lankiau muzikos mokyklą, patiko, gan neprastai sekės, bet teko mesti dėl nepakeliamos mokytojos, kuri labai ryškiai manęs nemėgo. Tada ir visą norą mokintis nukratė iki paskutinio lašo nuo manęs. Dabar norėtųsi vėl mokėti groti kaip sugebėjau, bet deja nebepamenu nieko normaliai, o ir kai pamąstau jog vėl reiktų į muzikos mokyklą kokią eiti - pati sau pradedu prieštrauti sakydama jog muzika nieko nereiškia. Sakau vis sau, kad jau geriau kaip nors prasmingai reikia išnaudot tą laiką kurį prarasčiau jeigu vėl lankyčiau muzikos mokyklą. Jau geriau paskaitysiu, pasimokinsiu, ar pasportuosiu.
Bet va vistiek, kaip ir sakiau - tas durnas jausmas užeina vos išgirdus gražią fortepijono melodiją. Kad ir klausant Mikos dainų. Gėda net.

nežinau ar tiesa. bet vienas filologas man yra sakęs, jog nostalgija gali būti tik tėvynei. tėvynės elgesys.

nostálgija [gr. nostos – grįžimas + algos – kančia, skausmas]:

1. tėvynės ilgesys;

2. ilgesingas idealizuotas praeities prisiminimas, apgailestavimas.



Labai prastas jausmas. stengiuosi gyvent dabar.

reik kuo mažiau nuobodžiaut, ne nieko neveikt ar būt vienam ir pan. šiam gyvenime - rečiau apims nostalgija:)