Dar esu skaicius apie viena mokslininka, kuris visada bijojo buti palaidotas gyvas. Jis mire (bent jau taip mane) nuo sirdies smugio ir ji palaidojo be skrodimo. Po kiek laiko jo kuna perlaidojinejo i kita vieta ir atidare karsta rado ji visa subraizyta, nuplesitais apmusalais.
Manau baisiausia ir yra tai, kad uzmigus gali palaikyti mirusiu ir uzkasti gyva, koks siaubas turetu buti pabusti tamsioje saltoje dezeje ir suvokti, kad niekas taves neisgirs, kol nusibaigsi nuo deguonies trukumo
