Įvairūs Straipsniukai

Kazino lošėjų aferos

        

Standartinė HotMess » 2012 Spa 01, 22:26

Radijo bangomis valdomas rutulys ruletės žaidimui

Šią aferą vykdė trise: krupjė, jo žentas, dėjęsis lošėju, ir jo sesuo, kuri visuomet sėsdavosi prie gretimo stalo. Svarbiausias asmuo, žinoma, buvo krupjė. Jis ne tik gerai žinojo visą kazino virtuvę, bet dar buvo ir radijo mėgėjas. Būtent jam ir kilo idėja sukurti miniatiūrinį radijo siųstuvą, kurį būtų galima įmontuoti į rutulio, pagaminto pagal specialų užsakymą, vidų. Įvertinant tai, kad aprašomi nuotykiai vyko 1973 metais, sukčių techninės minties lygį galima prilyginti NASA pasiekimams.

Krupjė dirbdavo savo įprastą darbą, jo žentas pastatydavo solidžią sumą, ir būdavo paleidžiamas rutulys. Ir čia Monika (toks buvo krupjė sesers vardas), sėdėjusi prie gretimo stalo, įjungdavo cigarečių pakelyje užmaskuotą siųstuvą. Visų manipuliacijų rezultatas būdavo tas, kad kamuolys atsidurdavo vienoje iš šešių mūsų herojams žinomų duobučių. Tokiu būdu, sukčiai per savaitę „išlošė“ penkis milijonus frankų.

Kazino administracijai, suprantama, veikiai kilo įtarimas, kad čia kažkas ne taip, ir ji karštligiškai ėmė peržiūrinėti stebėjimo kamerų užfiksuotą vaizdą, prasukdama juostelę kadras po kadro ir bandydama suprasti, kur čia šuo pakastas. Bet už nieko nebuvo galima užsikabinti.

Trijulei koją pakišo... nepaprastas Monikos patrauklumas. Tuo metu, kai vadybininkai ir apsaugos darbuotojai studijavo įrašus, pats įstaigos šeimininkas negalėjo atitraukti akių nuo žaviosios brunetės. Jis taip įsijautė, kad apie įtartiną lankytoją nė nebegalvojo. Bet po kurio laiko jis pastebėjo, kad mergina kažkodėl visą laiką būna viena ir visuomet nedaug pralošia, bet išlieka visiškai abejinga. O vyrukas prie gretimo stalo visą laiką išlošia – ir dideles pinigų sumas. Ir dar – brunetės rankose visuomet vienas ir tas pats cigarečių pakelis. Kazino šeimininkas buvo nekvailas žmogus, žinojo, ką daryti. Galų gale jis priėjo prie gražuolės, paprašė prisidegti cigaretę, o tuo metu policininkas konfiskavo pakelį „iki to laiko, kol bus išsiaiškinta“.



Programišiai atakuoja žaidimų automatą

Denisas Nikrašas (Denis Nikrash) buvo programišius. Ir jis nusprendė panaudoti savo įgūdžius, kad galėtų „išmelžti“ iš elektroninių žaidimo automatų keletą milijonų dolerių. Visa bėda buvo ta, kad automatas neprijungtas prie jokio tinklo, o programišiams ši sąlyga tiesiog būtina.

Pradžiai D. Nikrašas nusipirko nuosavą žaidimų automatą, kad galėtų pasitreniruoti. Paskui sužvejojo kompiuterinių integrinių mikrograndynų ir sumąstė, kaip juos patobulinti, kad galėtų visą laiką išlošinėti. Tačiau naudos iš viso to buvo nedaug, kadangi aplošti D. Nikrašas galėjo tik savo paties automatą. Reikėjo kaip nors įsigudrinti ir šiuos patobulintus „čipus“ įstatyti į tikro kazino automatus.

Kazino lošimo automatai atidaromi specialiu raktu. Tokio rakto D. Nikrošas, aišku, neturėjo, bet jį buvo galima gauti juodojoje rinkoje. Įsigijęs raktą sukčius subūrė nedidelę bendraminčių grupę. Jos narių užduotis buvo paprasta – užstoti savo kūnais stebėjimo kameras, kol D. Nikrašas montuos visus reikalingus įtaisus. Ši operacija truko ne ilgiau kaip minutę.

O dabar buvo galima pereiti prie paties maloniausio užsiėmimo – nepralaimint palošti su „Vienarankiu banditu“. Linksma kompanija, suprantama, veikiai susišlavė pinigus iš „aukso puodo“ ir visi buvo laimingi.

Išskyrus, žinoma, kazino. Ir... D. Nikrašą, nes jo draugeliai galiausiai „pakišo“ jį FTB. Kodėl jie ant bičiulio taip užsirūstino – nepranešama.



Paslėptos kameros kortoms slaptomis stebėti

Kortų lošime „bakara“ kortas dalijantis žmogus paprastai maišo malką (kortų komplektą) ir prašo kito žaidėjo ją perkelti. Mūsų atveju sukčius perkeldavo malką ir smiliumi šiek tiek atskirdavo kortas vieną nuo kitos. Tuo metu miniatiūrinė kamera, įmontuota į rankogalio segutį, fiksuodavo kortų išsidėstymo eiliškumą.

Žinoma, tokia vaizdo medžiaga bevertė, jeigu jūs negalite jos peržiūrėti prieš lošimą. Todėl lošėjas su sąsagoje įmontuota kamera sugalvodavo nekaltą dingstį kuriam laikui pasišalinti, susirasdavo nuošalų kampelį, žiūrėdavo savo kino filmą, pasižymėdavo, kas reikia, ir grįždavo prie stalo visiškai pasirengęs kovai. Ir išlošdavo. Susumavus rezultatus pasirodė, kad šis triukas jam atnešė milijoną dolerių.

Vėliau jis, vis dėlto, buvo demaskuotas ir pasodintas už grotų.



Rankų miklumas

Ričardas Markusas (Richard Marcus) gastroliavo po Las Vegaso kazino, atlikdamas vieną vienintelį, paprastą, bet stebėtinai veiksmingą triuką.

Jis apsimesdavo girtu, sėsdavo lošti ir ant stalo pastatydavo du vienas ant kito uždėtus žetonus – šiek tiek pastumtus vienas kito atžvilgiu, kad apatinio žetono vertės nesimatytų. O kadangi viršutinio žetono vertė buvo penki doleriai, tai bendroji suma, galvodavo krupjė, turi būti nedidelė. O iš tikrųjų apatinio loštuko vertė buvo pasakiška. Kada R. Markusas pralošdavo, jis paprasčiausiai pastverdavo savo loštukus greičiau, negu juos pasiekti suspėdavo krupjė.

Kazino tą daryti, aišku, griežtai draudžiama, bet kas norės prasidėti su visiškai girtu ir aiškiai skandalui nusiteikusiu lankytoju dėl tokios menkos sumos – dešimties dolerių?

Bet jei jis išlošdavo... Reikėdavo tik pažiūrėti. Jis imdavo garsiai džiūgauti, atkreipdamas į save kuo didesnį dėmesį. Krupjė nesuprasdavo – ko čia taip džiaugtis dėl menko laimėjimo? Ir čia R. Markusas iškilmingai pasiūlydavo kilstelėti viršutinį žetoną. O ten...

Niekas niekada taip ir nebūtų atskleidęs šios paslapties, jeigu R. Markusas, bastydamasis po viso pasaulio kazino ir taip uždirbęs penkis milijonus dolerių, nebūtų nutaręs parašyti memuarų, kuriuose smulkiai aprašė visus savo žygius.



1972 metų nešiojamas kompiuteris kortų akims skaičiuoti

Gerokai anksčiau, negu Styvas Džobsas (Steve Jobs) ir Bilas Geitsas (Bill Gates) išleido savo pirmuosius asmeninius kompiuterius, šeimos tėvas ir baptistų bažnyčios parapijonis Kysas Taftas (Keith Taft) išrado ir sumeistravo savąjį „kompą“, kuris gebėjo atlikti vieną vienintelę, bet labai vertingą užduotį – padėti šeimininkui laimėti, lošiant akį („dvidešimt vieną“).

1972 metais tai net nebuvo vadinama sukčiavimu, kadangi taisyklės, kuri draustų naudoti kompiuterius kortų akims skaičiuoti, dar nebuvo. Nes tada dar nebuvo ir kompiuterių, kurie savo dydžiu neprimintų nedidelės futbolo aikštės. Tokių kompiuterių neturėjo niekas. Išskyrus Kysą Taftą.

„Mini kompiuteris“, kuris buvo tvirtinamas prie pilvo, svėrė beveik septynis kilogramus ir buvo valdomas kojų nykščiais, junginėjant K. Tafto batuose įtaisytus jungiklius.

Kai K. Taftas sėsdavo lošti, tai, mikliai manipuliuodamas kojų pirštais, į savo įrenginio atmintinę įvesdavo visą informaciją apie iškritusias kortas. Kompiuteris atlikdavo reikiamus paskaičiavimus ir signalizuodavo K. Taftui, kas liko kortų malkoje, mirksinčiomis miniatiūrinėmis lemputėmis, įmontuotomis į akinių rėmelius. Vėliau jis į šį „verslą“ įtraukė savo sūnų, vėliau prie jų prisijungė dar keletas žmonių. Meistriškumas augo, įrenginys buvo tobulinamas, pinigai tekėjo upėmis...

--------------------------------------

   

Vartotojo avataras

*AgnyČy

®espect
 
Pranešimai: 2404
Kaunas

 44,364.82 Lt

Standartinė » 2012 Spa 01, 23:35

Geeeeras:D :up:

Vartotojo avataras

Linksmukas

Didžgalviukas
 
Pranešimai: 3061
The Land of Joy

 113,363.13 Lt

Standartinė » 2012 Spa 01, 23:53

Geras straipsniukas ;)



Įvairūs Straipsniukai





 
Dabar prisijungę

Šiuo metu prisijungęs 1 narys :: 0 registruotų, 0 slaptų ir 1 svečias
Daugiausia vartotojų (555) buvo 2010 Bir 02, 09:13

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias