Įvaikintas brolis ar sesė

Prieš porą metų buvau stovykloje, į kurią buvo pakviesti vaikų namų auklėtiniai. Vienas berniukas man taip patiko, kad grįžusi išsikovojau iš mamos, kad pradžiai pasiimtumę jį kaip laikini globėjai, o jei jam patiksim ir nekils jokių konfliktų, tada susitvarkysim įvaikinimo dokumentus. tačiau taip jau išėjo, kad nuėjus į savivaldybę tvarkyti popierių paaiškėjo, kad tas vaikas jau turi globėjus, kurie dokumentus susitvarkė diena prieš mus. Truputėlį buvo gaila, bet jei jis laimingas, tai tikrai super
Šiaip džiaugiuosi, kad mano tėvai yra pasiruošę pasiimti vaiką iš globos namų po to, kai mes su sese atsistosim ant savo kojų. Nes namas mūsų didelis, laisvų kambarių bus pilna. O kam reikia, kad jie stovėtų be tiklslo. O su vaikais linksmiau.
Šiaip manau, kad priimčiau jį/ją kaip brolį ar sesę, tačiau vistiek reikėtų laiko priprasti prie naujo nario.

Taip fainai, kad Tavo tėvai leistų įsivaikint. Puikūs tėvai vadinas!

Na kartais aš jaus didžiuojuosi. Bet iki tam tikros ribos

Sunku pasakyti kaip ten butu, nes pati gyvenu be tevu nuo 14os metu, bet turbut buciau norejusi ivaikintos sesutes ar broliuko, nes turejau tik broli, kuris 10 metu vyresnis ir su mumis nebegyveno, o sesute - 17 metu jaunesne uz mane. ZInoma viskas priklauso nuo to, kaip tas ivaikintas zmogutis elgtusi, juk zinot kokie kartais jie buna is vaiku namu sulaukeje..

Pati dažnai sau sakydavau, kad jeigu mano finansai leis, būtinai vieną įsivaikinčiau, bet tik tada kai pačios užaugtų pakankamai, kad būtų supratingi.
Manau, kad jeigu jau vaikiniesi vaiką, būtinai reikia sukalbėti su visa šeima rimtai ir su vaikais. Jeigu vaikai jau pakankamo amžiaus ar brendimo. Nes tai nėra tik tėvus liečiantis reikalas. Gyventi tai turės ir vaikai kažkiek laiko.

Prieš du metus mamai dėl studijų teko laikyti praktiką vaikų globos namuose ir ji su vienu iš vaikų labai 'susibendravo'. Na, jis tikrai labai mielas berniukas, nepadūkęs, o ir su mama jis labai gerai sutarė. Kartą jis pasakė jai kažką panašaus į "jūs turbūt labai gera mama, norėčiau, kad ir manoji tokia būtų" ir tada rimtai svarstė dėl berniuko įsivaikinimo. Mes visi nebuvome prieš, tik va finansinė padėtis neleistų mums tuo metu išlaikyti dar vieno šeimos nario.. Taip ir liko šitas berniuko noras neišpildytas. O gaila, šiaip, tikrai nebūčiau prieš brolį, nors ir nesusietą kraujo ryšiais. Tik žinoma, iš pradžių būtų keista.

Nenoreciau tokio. Manau nepripazinciau, bet net neisivaizduoju tokios situacijos.

Aš norėčiau. Mano broliai ir sesė jau suaugę, namie gyvenu viena su tėvais. Nuobodu man, tad turėti įvaikintą brolį ar sesę būtų smagu. Tik gaila, kad šiais laikais vaikai tokie sugadinti...

Būtų sunku įsivaizduoti, įvaikintą žmogutį šeimoje, nes pas mus šeimoje yra gana daug vaikų..

Nieko prieš būčiau įvaikintos sesės ar brolio, bet būtų sunku priprasti, kad dar vienas vaikas šeimoj Kol kas man užtenka turėti vyresnįjį brolį

Niekada nevadinčiau jo broliu ar seserimi. Tik pašaukčiau vardu ir daryčiau kas liepiama. Aprengčiau ar ką. O šiaip turiu tikrus 2 brolius ir tikrą 1 seserį ir esu laiminga.

na, o aš turiu 2 seses ir vieną brolį, tai nenorėčiau įvaikinto vaiko šeimoj dėl to, kad manau ir tai gan užtektinai vaikų šeimoj Tačiau pati ateityje labai norėčiau įsvaikinti vaiką ir šis noras neapleidžia jau ilgą laiką manęs. Nes mano požiūriu, jeigu tik yra galimybė - reikia padėti kitam ir bent vienam iš tūkstančių vaikui pakeist gyvenimą Tik va minusas labai neaišku, kaip kiti vaikai priimtų naują narį..

Kažkaip kuo toliau tuo labiau keičiasi mano požiūris. Prieš kelis metus nebūčiau sakius to, dabar galvoju, kad tikrai norėčiau įsivaikinti. Turėti vieną savo vaiką ir įvaikintą. Bet, dar daug laiko iki kol turėsiu savo šeimą

Nebūčiau prieš, jeigu tėvai to norėtų, aš palaikyčiau. Bent vienam vaikui pakeisti gyvenimą. Bet jeigu įsivaikinti, tai labiau norėčiau nuo mažens, na nes lengviau pamilt būtų ir taip laikyti broliu arba sese.