Gyvenimo filosofija ir įžvalgos

Na tai va, sukūriau temą, kurioje galit išsakyt savo mintis: apie gyvenimą, jo prasmę, Dievą. Taip pat rašykite čia savo sūtras - įžvalgas, kurios atėjo įkvėpimo metu.
Na parodysiu jums pavyzdį.

Mano mintys apie gyvenimo filosofiją dažnokai kinta, tai nenustebčiau, kad po kelių mėnesių manysiu kitaip, bet šią minutę:
Visų pirma buvo Dievas, jis neatsirado, jis buvo visą laiką. Taigi savo tobulo proto dėka jis sukūrė labai labai daug materijos, bet dar daugiau jis sukūrė ir dvasinių planetų. Jo kūriniais taip pat tapo labai daug gyvybės formų ir tiek pat sielų. Jis išleido sielas į materiją, kad jos pasidžiaugtų jo kūriniais, skleistų jam teigiamas energijas bei jį pilnai pamiltų, o po to galėtų grįžti "namo", tai yra į dvasines planetas, kur gyvena ir pats Dievas. Jos visada turėjo ryšį su Juo, kai tik prisimindavo jį. Bet tos sielos tiek įniko į materiją, kad pamiršo Kūrėją ir joms tenka suktis milžiniškame gimimo ir mirties rate. Žinoma yra tokių, kurios išsivalo, (patiria nirvaną) ir grižtą "namo". Matydamas, kad sielos, apsirengusios materialiais rūbais, pradėjo degraduoti, jis sukūrė kiekvienai degraduojančiai planetai šventus raštus, kad jiems padėtų rasti kelią "namo". Jeigu jis mato, kad tai nepadeda, jis išsiunčia savo pavaldinius ten arba atsiranda ten pats, kad padėtų užmiršusioms sieloms progresuot. Retai būna, kad jis pats atsiranda meterijoje, maždaug kas 6000 tūkstančius metų. <...> Kai planetoje prisikaupia tiek nuodėmių, kad jau neįmanoma ištaisyti padėties, tada civilizacijai tenka išnykti. <...> Sielos yra amžinos, kaip ir Dievas. Jos nesunaikinamos. Jos belytės. Jų yra visur. Jos nematomos nei akimi, nei kokiais nors prietaisais, nes yra labai mažos, bet jų dydžio ir išspinduliuojamo energijos kiekio santykis milžiniškas. <...> Aš. Ši mano inkarnacija prasidėjo taip. Aš už atitinkamą elgesį praeitame gyvenime patekau čia, kur esu - Paukščių tako žvaigždyne, Žemės planetoje, Vidurio Europoje, vyriškų "rūbų" širdyje. (Na tikriausiai pradžioje atsiradau tėvo spermoje, bet tiksliai nepamenu ) Iš karto mane užvaldė 3 jėgos (gunos), kurios nori, kad mes gyventume ir patirtume laimę tik materialią, ir pamirštume Kūrėją. Jos sukurė man netikrą ego. Tad pradėjau tikėti, kad aš, tai mano kūnas. Tai lyg prigirdymas alkoholiu. Visos mano mintys pradėjo suktis tik apie materiją. Man buvo labai sunku suvaldyti tokio didelio kūno(juk aš mikroskopinio dydžio) mintis, tuo pačiu elgesį. Pradėjau jausti geismą materijai, paskui atsirado pyktis, pavydas, egoizmas, vienu žodžiu normalūs visuomenės charakterio bruožai... Kol...Tikriausiai dėl gero karmos laikotarpio į mano rankas pateko šventa knyga, atsiminiau save sielą, dabar ketinu tarnauti Dievui, kad grįščiau namo. Bet gyvenant tokioje aplinkoje, lankant mokyklą, sunku negeisti materijos. Viską galima pasiekti pradedant nuo susilaikymo. Reikia pradėti susilaikyti nuo įvairių materijos apraiškų, kol galėsiu gyventi minimaliais materialiais poreikias: maistas, oras, šioks toks būstas.
<...> Žinoma, jei siela gyvena dorai, geri darbai persveria jos anų gyvenimų nuodėmes, bet ji pavydi Dievui (didelė dauguma mūsų tai daro, tik nesąmoningai tai neigia), tai patenka į aukštesnias materialias planetas, bet ir jose jos gali degraduot - dėl puikybės ir juslių patenkinimo.

O apskritai, tai nafig tu tą atsiribojimą nuo materialinių gėrybių taip užakcentuoji? Juk tai tik priemonė tobulėjimo link. Ar čia tavo pagrindinis tikslas, atsisakyti daiktų?

Pagrindinis tikslas - tobulėti dvasiškai. Atsisakyti materialių malonumų, taip, tame tarpe ir daiktų, netgi eiti į vienuolyną būtų ne pro šalį, tik nežinau, ar mane priimtų, kas juose vyksta, koks dienos grafikas....

Tai kaip jūs įsivaizduojate gyvenimą, žmogaus egzistavimo prasmę, gyvybės atsiradimą?

Aš pavyzdžiu netikiu, kad ten koks dievas yra arkas tipo aukščiau
Žmogus gal būt atsirado ir iš bezdžionės nežinau.
MAnau žmogus egzistuoja tam, kad daugintūsi gal, nes šiap kitos priežasties nesugalvojau
Ir šiap aš toks žmogus, kuris ko nematė tuo ir netiki
Kitaip sakant materialistas, o ne dvasininkas.

Senderi, man patinka tavo požiuris i gyvenima.
O štai Osam, tu i gyvenima žiuri paviršutiniškai! Juk gywenime ne svarbiausia daugintis, o myleti ir buti mylimam, juk kiekvienas to trokšta. Juk nuo to viskas ir prasideda...
Negi tu niekad nesakai: "duok, Dieve, kad viskas butu gerai" ar panašiai..

Mano filosofija labai paprasta:

Gyvenimas yra grazus ir Dziaukis, nes rytoj visada gali buti blogiau nei siandien

Jo, o iš kur atsirodo Dievas?

Geras klausimas. Bet nejaugi manai kad kas nors gali i ji atskyti...

Jis amžinas, Jis visada buvo, taigi nei Jis gimė, nei Jis mirs. Kai mūsų visata išnyks, Jis vistiek bus.

Aš tikiu, kad viską sukūrė Dievas... kad jis gyvas...tikiu tuo ir man niekas į galva neįkals tos minties, jog atsiradome is bezdziones...

Niekada nereikia galvoti apie ateiti... nes vistiek jos nepakeisi...gyvenk sia diena..ir buk laimingas kai tau sekasi ir net tada kai tau absoliuciai blogai..nelinkek niekam blogo net priesams ir tau nieks blogo nelinkes...
Taigi mano gyvenimo filosofija tokia:
Gyvenk shia diena nors ir koks butu gyvenimas..
Kaip toletinis popierius: ilgas pilkas ir visasjis i uzpakali..
Ar kaip nauja palaidine:nauja linksmai zaisminga ir ilgai issaugota grazi

Todel, kad nebera kaip tobuleti . O jei rimtai tai tu negalvok, kad issivystysi i kita gyvybes forma per kokius metus. Juk tai trunka tukstancius metu. Cia tik mano nuomone.

Aš tikiu Dievu, nes kažkaip to mokė nuo mažų dienų. Yra toks įsitikinimas, kad Kažkas tave saugo iš aukščiau ir tiek. Kaip sakė tikybos mokytoja, mes Dievą prisimename, kai mums būna blogai, tada prašome jo pagalbos. Į bažnyčią neinu kiekvieną sekmadienį ir pan. Man užtenka poros kartų per metus, tada, kai pati jaučiu, jog man to reikia. Va taip.
O apie gyvenimą aš galvoju, kad ne visiems jis yra vienodas ir geras. Juk kodėl visi negali visko turėti ir būti laimingi?
Negaliu sakyti, kad gyvenu šia diena. Kiekvienas pagalvojame, kas bus ateity...

Na, mano filosofija nėra tokia gili, kaip Senderio (bet pastaroji tikrai labai įdomi-kai turėsiu laiko, rimčiau įsigilinsiu). Dievu tikiu, kad ir kaip visuomenėje yra brukama, jog viskas "atsirado iš niekur", ir jog tikėjimas Dievu yra aplinkos suvokimo trūkumas.
Nors gal labiau tikiu ne tiek pačiu Dievu, kiek jėzumi Kristumi, ir jo paskelbtomis tiesiomis apie meilę kitam žmogui. Tikiu, kad kiekvieną žmogų reikia mylėti ir gerbti, kiekvienas vertas pasitikėjimo ir šypsenos, šviesesnio pasaulio.
Gal ir naivu, bet aš taip manau.

As tai manau, kad zmones atsirado evoliucijos deka kaip ir gyvunai. Nes praeiti buvo daug kitokiu gyvunu kurie negalejo padaryti ko norejo todel evoliucionavo (pasikeite ) kad tai padarytu. Tai taip pat ir zmones nezinau ar is bezdzionu ar ne bet mes atsiradom evoliucijos deka. Mano nuomone

Ir nelabai pritariu tiem kurie mano kitaip, Tiki Dievu, Kristumi ir t.t juk jus tada net nematete kas vyko, gal koks zmogus ka nors pavaizdavo o dabar visi tiki del praeities zmogaus pajuokaimo ar norejimo buti gerbiamu ar atsimenamu kaip ir visi mokslininkai....