Dešimtos klasės moksleivių rašinių ištraukos

Dešimtos klasės moksleivių rašinių ištraukos

Būrai savo trobose kartu su gyvuliais laikė vištas ir net žmones.
Gyventi, galima sakyti, jam nelabai sekėsi, todėl, galima sakyti, jis mirė.
Šis pasisakymas nesulauks pritarimo, ypač mano tarpe.
Paukščius reikia globoti: vasarą jie padeda sodininkams ir daržininkams lesti vabzdžius.
Autorius puikiai supranta, kad atbulas valstietis negali ilgai dirbti.
Antanas Vienuolis buvo garsus todėl, kad gimė prie Šventosios.
Vasarą aš atostogauju ir kitokius darbus dirbu.
Afrikoje daug krokodilų ir kitokių didelių gyvačių.
Asilas nusižvengė, parodydamas savo arkliškus dantis.
Aš mokausi devintoje klasėje, todėl labai mėgstu piešti.
Mūsų klasė krepšinį pralaimėjo dėl to, kad mūsų aukštaūgiai yra maži.
Cvirkos plaukai būdavo nesušukuoti ir visą laiką juokdavosi.
Pavasarį kaimiečiai sėja miežius, avižas ir kitus kukurūzus.
Štai ir prasidėjo pamoka, kurios visi taip nekantriai bijojo.
Baigęs pradinę mokyklą, Donelaitis buvo paskirtas Tolminkiemio klebonu.
Pričkus buvo tvirtai pritvirtintas prie dvaro.
Vasarą reikia laiku nupjauti javus, uogas, grybus, kad žiemą nebūtų nuobodu nuobodžiauti.
Mes miegojom, bet mums nesimiegojo.
Kai kurios beždžionės medžiuose kaba aukštyn galva.
Aš puoliau gelbėti skęstancio draugo, nes jis buvo su mano glaudėmis.
Žemaitė su baudžiauninkų vaikais santykiaudavo per tvorą.
Per šienapjūtę skambėdavo dainos, surištos su šieno pjovimu.
Šienapjūtės dainose apdainuojami mergelės ir grėblio santykiai.
Jeigu Veroniką perkeltume į dabartines sąlygas, jai būtų nereikėję žudytis ir ji dar gautų pašalpą.
Kovos lauke girdėjosi numirėlių šauksmai ir dejonės.
Šuo lojo nežmonišku balsu.
Laikui bėgant aš artimiau susipažinau su tuo svečiu ir supratau, kad tai mano močiutė.
„Daėjau“ iki kitos meilės rūšies – tai meilė tarp šeimos narių.
Turbūt močiutei plyštų širdis iš džiaugsmo, kad kiekvieną minutę esate pasiruošęs padėti jai.
Sportininkas pasiekia daug geresnių rezultatų sporto srityje, jei jis pats jaučia meilę savo sirgaliams, galbūt net savo šuniui.
Jos veidas nušvisdavo, lūpos išsilenkdavo.
Manoma, kad pirma atsirado Adomas, vėliau jam išėmė inkstą ir sukūrė Ievą.
Kiti mano, kad atsiradus beždžionei, po truputį pradėjo vystytis žmogus.
Dar po 30m. išvis pasensiu, nupliksiu, susiraukšlėsiu kaip koks surūgęs obuolys.
(...) Kai obuoliai gulėjo šalia, ant žemes, jos buvo tarsi močiutė.
Į pasaulį kasdien ateina vis naujų gyvybių, o senosios traukiasi!
Aš esu pasaulyje kaip mikroorganizmas. Aš tik mažas taškelis daugiamilijardiniame pasaulyje, lyg mažytis užtėkštas rašalo lašelis ant didžiulio gaublio.
Laikau save jau nebesubrendėle.
Kai dar nėjau į 7 klasę jaučiausi mažesnio rango nei dabar.
Kai augi, auga ir protas.
Tai bus ne paprastas, o branduolinis karas. Žmonės žus kaip dinozaurai, bet skausmingiau.
Esu paauglys, dar nenoriu greitai subręsti ir tapti nuo savęs priklausomu.
Mes esame ne vieninteliai gyviai šiame pasaulyje.
Reikia dirbti ir gyventi taip, kad mus supantys augalai, gyvūnai ir žmonės būtų patenkinti.
Maironis lietuvių narsumą, didvyriškumą, meilę tėvynei perteikia baisumu.
Rašinio pabaiga: „Daugiau nebeišvardinsiu, nes Maironis tiek daug parašė...“
Man patinka liaudies dainos ir muzika, kuri kelia nuotaiką ir skraidina.
Kai kurie žmones ištisas dienas vaikšto pikti, susiraukę arba visai be reakcijos.
Kartais įžeidimo nuospaudos išlieka.
Mūsų klasė kartais būna kaip kisielius - juokiasi be reikalo.
Staiga mano šuo priėdusi parbėga iš virtuvės.
Jis [žiurkėnas] labai mėgsta atsitrenkti į narvelio groteles ir po to būna kaip prigėręs. Jei jį laikai rankose, tai neišsisuksi nuo reketo.
Iš užuojautos laiško: "Labai apgailestauju del jūsų vyro mirties. Negalėjau būti kartu, nes jis norėjo pabūti vienas.
Visos veido detalės smulkios, nedidelio ūgio.
Bartas vis turi ir turi draugų, jie niekada nesibaigia.
Jo veidas lygus, be jokios raukšlelės, plaukai šiek tiek pražilę, su barzda.
Jis jodavo ant pasišiaušusio žirgo.
Lyrinis subjektas mums pasakoja, ką išdarinėja su Vilnium.
Apie S.Nėries eilėraštį "Per lūžtantį ledą": "Eilėraštis moko nelipti ant ledo, nes gali į jį įlūžti.
P.Širvio gyvenimo tikslas ir draugas Nr.1 buvo Nemunas.
Ji ir Petras buvo viena būtybė, negalinti pasidalinti.
Taigi, žmonės, būkite žmonėmis, o ne gyvuliais, nepraraskime žmogiškumo!!
Jo abejingumą lietuvių tautai rodo ir pokalbis su Vilku, kuris užsuko šiaip šnektėleti su Karaliumi, o gal ir pamokyti.
Menininkas sugeba kurti tik tada, kai jaučią alkį. Tik tada jis sugeba blaiviai mąstyti ir suvokti žmogaus esmę.
Iš Maironio dainų lietuvis suprato nesąs koks girinis, iš kelmo išspirtas, bet turįs savo tėvynę ir tam tikrų jai pareigų.
Žmonės yra susiskirstę į įvairias bendruomenes. Viena iš bendruomenių yra tauta.
Žmogus kaip medis: jis ir uosis, ir beržas, ir ąžuolas.
Nes tik mirusieji viską supranta ir atleidžia.
Vilius net sugebėjo tapti Grėtės tarnaitės meilužiu.
Rašytojas viską stebi šuns akimis.
Aš, būdamas mažas, visada norėdavau eiti toliau nuo namų, lipti ant namų stogų.
Kodėl žmonės būna tokie žiaurūs? Žiaurūs ne tik kitiems, bet ir sau: kariasi, šaudosi, šokinėja nuo stogų.
Vaikai eidavo vogti, žmonės miegodavo šalia mirusiųjų, kad susišildytų.
Nors Jurga ir Girdvainis nuskendo, tačiau jų meilė niekada neištirps.
Girdvainiui reikėjo sutikti nepaprastą, tikrai jo obuolmušių vertą merginą.
Šiame eilėraštyje nėra lyrinio veikėjo, bet yra lyrinis "aš".
Nesvarbu, ar žmogui penkeri, ar šimtas metų, bet jei jis turi tėvus, su jais bendrauja, tai žmogus vistiek yra vaikas.
Žinios, nauji dalykai - tai ne maistas, kuris susivirškina ir nieko nepalieka.
Grožis neturi sąvokos ar apibrėžimo.
Juk jokio senesnio pasaulyje daikto, kaip knyga, mes nerasime.
Knyga - tai malonus, įdomus daiktas.
Galiu duoti pavyzdį, kaip vyresnio amžiaus valdininkai, vadovai, direktoriai nenori priimti jauno, perspektyvaus žmogaus į darbo vietą, kur dirba niekam tikęs, kaip pavyzdžiui, elektrikas, kuris tik žino kaip lempoje pakeisti lemputę ir nesidomi naujomis technologijomis.
Knyga - tai krūva vienodo dydžio lapų, kurie surišti į vieną krūvą ir surišti į viršelį.
Bet gamyklos savo atliekas pila į upę ir taip ją užteršia arba paleidžia į orą.
Knyga prasiskverbia pro storą šiuolaikinio žmogaus dvasinį kūną, įsiskverbia į širdį, protą, į pačia sielą.
Kiekvienas mūsų susiduria su vaikyste.
Įsitvirtinus gyvenime, belieka žmogui paskutinis noras svajonė - susirasti savo vienintelę, išrinktąją.
Kažkada atsirado žmonija.
Mūsų gyvenimas kartojasi kiekvieną dieną.
Dažnai pasikartojanti paauglių problema - meilė.
Jei nori įgyvendinti, manau, svarbiausią gyvenimo tikslą - į gyvenimą išleisti palikuonį, turi draugystę pradėti ne proto, o charakterio sumetimais.
R.Granausko kūryboje žmogus buvo neatsiejamas nuo gyvulių ir nuo kaimo tradicijų.
Poetas buvo suaugęs su namais ir kloniais.
Šviesa verčia žmogų siekti vis plačiau ir daugiau.
J.Marcinkevičius gąsdina skaitytoją daugtaškiu.
Skaitytojas sužino apie namus, kuriuose ir tūno lyrinis subjektas.
Tai, kad herojui iš tiesų sunku, parodo autoriaus įtempta remarka („nugeria iš butelio“).
Duona - šventas ir ilgą kelią prakeliavęs patiekalas.
Visai neseniai Lietuvoje augo graži, didinga gėlė - tai Vytautas Mačernis.
Gimtadienyje mus vaišino tortu ir petardomis.
Vinco Kudirkos tėvai buvo paprasti kolūkiečiai.
Julius Janonis ėjo Nemuno pakrante, ir per jo skylėtas kelnes matėsi valstietiška poeto prigimtis.
Ir tada kunigaikštis Gediminas pasiuntė kryžiuočiams telegramą...
Kaktusas nukrito ant katinėlio ir sukniaukė iš skausmo.
Ana Karenina nesurado tikro vyro ir todėl atsigulė po traukiniu.
Visi poeto eilėraščiai buvo rimuoti, kas kitiems poetams retai pasitaiko...
Mano įsimintiniausia diena - tyli liepos naktis...
Italijoje Gogolis ilsėjosi nuo revizorių.
Senovėje bezdžionės buvo plikos, bet kai atėjo ledynmetis, jos apaugo plaukais, ir tai padėjo joms tapti žmonėmis...
Žiemą miške neliko nė vieno čiulbančio paukštelio, išskyrus varną.
Kai nebūdavo vyro, Milda dažnai išeidavo į lauką, kol palaipsniui tapo moterimi.
Šunų parodoje dalyvavo dogai, vilkšuniai, laikos, sargiai, bokseriai ir teisėjai.
Rašytoja buvo jautri daugelyje savo vietų...
Perskaitęs savo „Dievų mišką“ Sruoga sužinojo, kaip sunku jam buvo koncentracijos stovykloje.
Tiškevičiai, nors ir aristokratai, buvo inteligentiški zmonės.
Veronika buvo išdidi ir nusiskandino kaip tankistas.
Po kiemą vaikštinėjo vištos, antys ir kitoks šlamštas.
Velnias sugundė Faustą įsimylėti Margaritą - ir jam - rūpesčiai sentavėje, ir jai - kalėjimas...
Vingių Jonas nepatiko ir Katrei, ir Žemaitei...
Berniukas įėjo į klasę, nuleido galvą ir taip žemyn galva stovėjo.
Jis buvo pasiturintis ūkininkas: turėjo kiaulę, arklį ir žmoną...
Prie ežero mergina melžė karvę, o vandenyje viskas atsispindėjo atvirkščiai...

Keletas ištraukų iš dvyliktokų A.Vačiulaičio „Valentinos“ interpretacijų:

A. Vaičiulaičio „Valentinoje“ važinėjo autobusai, o žmonės buvo skiepijami.
Antanas čiulbėjo, kaleno ne žodžiais, bet mintimis.
Šeimos galva - vyras ir tėvas.
Stora boba buvo lyginama su aviliu – apšiltinta, kad žiemą nesušaltų.
Antanas iš pradžių jautėsi nejaukiai, tačiau kaip ir toje patarlėje „ir šuo kariamas pripranta“, taip ir jis.
A. Vaičiulaitis, ne taip kaip kiti realistai, ieško ne tik tonu bei spalvų, bet ir pusspalvių, bei pustonių.
A. Vaičiulaičio „Valentina“ priskiriama moderniam modernizmui.
Iš tokių detalių, kaip motociklas ar autobusas, galima spręsti, jog tai ne akmens amžius.
Vaičiulaitis viską piešė Antano akimis.
Ištraukoje pilna erotikos elementų, nes Antanas pamatė tris randus ant Valentinos peties.