„Taikyk į mėnulį. Net jei nepataikysi, vis viena atsidursi tarp žvaigždžių.“
Jei neklystu iš „p.s. i love you“ knygos.
Citatos iš knygų
"Supranti, aš įsivaizduoju, kad dideliam rugių lauke prietemoj žaidžia maži vaikai. Tūkstančiai mažų vaikų ir nė vieno žmogaus - nė vieno suaugusio, supranti? Tiktai aš. Stoviu ant kažkokios uolos krašto. Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę. Įsivaizduoji, jie bėga nežiūrėdami kur, o aš stoviu ant uolos ir gaudau juos. Visą dieną gaudau vaikus. Aš būčiau vaikų sargu rugiuose, ir viskas. Aš žinau, kad tai kvaila, bet tai vienintelis dalykas, kuo aš norėčiau būti. Aš žinau, kad tai kvaila."
Rugiuose prie bedugnės.
Vidiniai demonai daug baisesni nei tie, kurie aplinkui. Baimė, abejonės ir pyktis sugraužė daugiau žmonių nei žvėrys.
Christophe Paolini "ugnies kardas" Man rodos, giminaičių nekenčiame dėl to, kad negalim pakęsti žmonių, turinčių tas pačias ydas, kaip ir mes. Oacar Wilde "Dorianas Grėjus" Galimybė įgyvendinti svajonę - štai kas gyvenimą daro įdomesnį. Paulo Coelho "Alchemikas" Didelių darbų nenuveiksi su šilkinėmis pirštinėmis. Mervyn Peake , kokia knyga neprisimenu. Ir mano mėgiamiausia: Pralaimėjimas tiems, kurie iš anksto pasiduoda. J. R. R. Tolkien "Žiedų valdovas. Žiedo Brolija".
Tik tas, kas nelaimingas, žino, kas yra laimė. Laimingasis tėra tarytum koks gyvenimo jausmo manekenas. Jis tik demonstruoja, bet pats to neturi, Šviesa nešviečia, kai šviesu; ji šviečia tik tamsoje. - Remarkas “Trys draugai”
neskaičiau knygos,bet citata taikli. 
Gabe, tikra tiesa!
Jeigu žmogus nežengia koja kojon su savo pakeleiviais, tai gal dėl to, kad jis girdi kito būgno garsus. Tegul jis žengia pagal tą muziką, kurią jis girdi, nors ir sulėtintą, nors ir tolimą. Nebūtina, kad jis subręstų taip pat greit kaip obelis arba ąžuolas. Kodėl gi jis turėtų paversti savo pavasarį vasara? (Henris Deividas Toro. 'Voldenas, arba gyvenimas miške'.) Cinizmas - tas pats nuoširdumas, tik su minuso ženklu (E.M.Remarquoe 'Juodasis obeliskas') O skausmas - jis vištas ir poetus priverčia kudakuoti. Kodėl toks kietas? - kartą deimantą paklausė virtuvės pakūros anglis. (Frydrichas Nyčė. 'Štai taip Zaratustra kalbėjo.' ) Tačiau, jei mes vieniši po plynu dangumi, jei mes pasmerkti neišvengiamai mirčiai, ar galime tvirtinti, kad mes iš tikrųjų esame? (Albertas Kamiu. 'Maištaujantis žmogus. ')
Bloke per naktį mirė devyni žmonės. Bloko raštvedys juos nurengdino, ant krūtinių numerius surašė, prausykloje dailiai eilėje suguldė, pranešimą apie numirėlių skaičių su atitinkamais numeriais ir bloko viršininko parašu pristatė lagerio valdžiai.
Bloko viršininkas, matyti, atskalavęs padorų antausių skaičių, užsuko į prausyklą rankų nusiplauti. Teliuskuoja rankutėmis aplink čiaupą, "Marsz, marsz, Dąbrowski" niūniuoja. Žvilgteri per petį į savo numirėlius, taip, dėl visa ko, kampe it lydekos suguldytus. - Hm... hm... Kas per velnias? - stebis bloko viršininkas, - pasiuto?! Skubiai prižingsniuoja prie numirėlių. - Vienas, du, trys... septyni,. aštuoni... Na, taip, aštuoni! Žinoma, aštuoni... Francišek, Francišek! - siunta bloko viršininkas, šaukdamas savo raštvedį, - Francišek, kad tu išvietėj prilaktum! Šaukiamasis Francišekas atskuta uždusęs. - Ką tu, maitos vaike, pakišai man popierių pasirašyti, kad šiandien mirė devyni? Jų tėra tik aštuoni! Skaičiuot, parše, nemoki? - Kaip tai aštuoni? - stebisi Francišekas, - buvo lygiai devyni, kaip sukirpta. Pats skaičiavau. - Paskaičiuok, niekše, kiek tenai guli! - karščiuojas bloko viršininkas, - už tokią šunybę aš tave vietoj devintojo kaip karvės vašką ištėkšiu! Francišekas visiškai nusiminęs. Graibos šen, graibos ten - nėr devintojo, nors tu ką! Koks gi pasiutėlis galėjo numirėlį pavogti? Nejaugi pasivogęs jį kur ėsti pradėjo?! Visa bloko viršenybė sujudo sukruto, nelyginant tarakonai nuplikyti. Zuja po visą ruimą. Lavono ieško. Ieško po lovas, palovius, po čiužinius, graibo visur, kur tik užgriebti gali... Ieško ir keikias, keikias ir ieško. Tuo tarpu iš išvietės išlenda kažkoksai neaiškus patamsio gaivalas, kadaise buvęs panašus į žmogų. Gal jis kadaise ir tikrai buvo žmogus, kas jį žino. Dabar jis buvo išklypęs toksai, kreivas, susilenkęs, su išsikišusiais šonkauliais, su atlėpusiu žandikauliu, nuogas, su numeriu ant krūtinės nuteptu... ne, - dabar jisai su žmogumi maža ką bendra beturėjo. Bloko viršininkas, jį pamatęs, net susirietė koridoriuje it buldogas, besiruošdamas žandarui į kinkas kibti. - O tu, pakaruoklio vėdare, kur tu valkiojies dabar? A? Kur tu valkiojies, šunsnuki? Kur tavo vieta? - Panie blokowy, - atseit, ponas bloko viršininke, - nuaimanavo šmėkla, kadaise buvusi panaši į žmogystą, - man taip pilvas skauda, brzuch boli, taip skauda - taip skauda, kad aš nebegalėjau ištverti... nuėjau... atsiprašau... panie blokowy... - Ak tu, kiauliašunie, tu man dar kalbėti drįsi? Kur tavo vieta? Marš į savo vietą! Na, greičiau! - Labai atsiprašau, panie blokowy, - stena susirietusi šmėkla, kadaise buvusi panaši į žmogystą, - stena ir sverdukuliuoja į savo vietą. Ir nusverdukuliavo. Atsigulė nuogas ant cemento šalia kitų aštuonių nuogų numirėlių. Šluotražį pasitraukė į pagalvę. Atsigulė ir numirė. O kas jam kita beliko daryti? *** Ko ko, bet kvailių visur yra daugiau, negu reikia. Kiekviena tauta jų turi ir sau, ir eksportui pakankamai, lygiai kaip kiekviena tauta turi nuosavus latrus ir šventuosius. *** Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo. Pavyzdžiui, 1944 metų kalėdom lageryje buvo padaryta eglaitė. Ne eglaitė, bet didžiulė eglė buvo atitempta ir įvairiaspalvėm elektros lemputėm apkabinėta. Pirmą kalėdų dieną Majeriui išėjo toks reikalas porą katorgininkėlių viešai pakarti. Jo įsakymu šalia žiburiuojančios eglės buvo pastatytos kartuvės. Tam tikru skambalu iškilmingai buvo sušaukti visi katorgininkai, dailiai išrikiuoti: tuodu katorgininkėliu buvo labai gražiai kalėdų proga pakarti šalia eglelės su margaspalvėm lemputėm. Taip ir buvo visą kalėdų pirmą dieną iki vakaro: čia spindi, žybčioja eglė savo žiburėliais, čia šalia jos - pakarūoklėliai kabalduoja. Pavyzdingas to Majerio skonis buvo! Viskas iš "Dievų miško".
Jau ketinau pasigirti bičiuliams, kad mačiau elnę, bet paskutinę akimirką nutariau palaikyti liežuvį už dantų. Iki šiol niekam to nepasakojau. Ir dabar, kai aprašiau susitikimą su rusvakailiu gyvūnu, jis neatrodo kažkuo ypatingas. Tačiau man asmeniškai tai buvo geriausia, tyriausia kelionės dalis. Atgaivindavau ją mintimis sunkiais gyvenimo momentais tarsi skęstantis, šiaudo besigriebiantis žmogus, - pirmąją dieną Vietnamo brūzgynuose; tuo metu, kai gydytojas pranešė, esą jauniausias mūsų sūnus galbūt serga smegenų vandene; ilgomis, iš proto varančiomis savaitėmis prieš mano motinos mirtį. Mintimis sugrįždavau į tą rytą, sąmonės akimis pamatydavau elnę, karpančią ausimis, glotniomis kaip nutrinta zomša, baltos uodegėlės švystelėjimą. Sunkiausia pasakyti svarbiausius dalykus, nes žodžiai juos menkina. St. King ,,Kūnas"
Meilė - nuostabi katastrofa: žinoti, kad trenksiesi galva į sieną ir vistiek didinti greitį, lėkti į pražūtį su šypsena, smalsiai laukti akimirkos, kai viskas išlėks į orą. Meilė yra vienintelis užprogramuotas nusivylimas, vienintelė nuspėjama nelaimė, kurios nuolat šaukiamės. F. Beigbeder ,,Meilė trunka trejus metus" Mylimiausios citatos iš knygų.
Dabar galvoju, ar dėti savo rinktas citatas ar ne? Tebūnie.
„Trys draugai“ Laikas, rodos, sustojo; jis nebebuvo panašus į upę, kuri išplaukia iš tamsos ir dingsta tamsoje- jis pavirto ežeru, kuriame be garso atsimuša gyvenimas. x x x -Aš norėčiau sužinoti, ar visada įsimylėję žmonės elgiasi kaip mulkiai? -Kaip ir kodėl kaip mulkiai? -Na, tarsi būtų įkaušę. Plepa, niekus mala ir stengiasi apdumti akis. -Vaikuti mielas! Juk visa tai ir yra akių dūmimas! Įstabus akių dūmimas, mamytės gamtos sugalvotas. Pažvelk tiktai į slyvą! Jinai irgi dumia akis. Apsimeta gražesnė, negu bus po to. Juk būtų bjauru, jeigu meilė turėtų ką bendro su tiesa. -Tai tu manai, kad iš viso negali būtų meilės be trupučio akių dūmimo? -Iš viso negali būti, mažyti. x x x -Keista, kodėl visokiems žmonėms paminklai statomi, o kodėl nepastačius paminklo mėnuliui arba žydinčiam medžiui... x x x Aš pažvelgiau į šūsnis plokštelių ant grindų. -Iš jų sprendžiant, Erna, jūs turite begalę atsiminimų. Ji atsistojo ir nubraukė nuo kaktos rausvus plaukus. -Taip,-tarė ji ir paspyrė krūvą plokštelių. - Bet man maloniau būtų vienas ir tikras... x x x -Triskart valio! - atsakiau aš. - Ir dabar štai kas: ar kartais nežinot, kas išrado telefoną? Jis nustebęs papurtė plikę. -Ir aš nežinau, - tariau. - Bet jis, matyt, buvo puikus vyras... x x x Atkaklumas, - nuolatos sakydavo mano gimnazijos direktorius Hilermanas, - atkaklumas ir darbštumas yra geresnės savybės už pasileidimą ir genialumą. x x x Broliai, gyvenimas- liga, o mirtis prasideda nuo pat gimimo. Kiekvienas įkvėpimas ir iškvėpimas, kiekvienas širdies tvinksėjimas jau turi truputį mirties- vis tai mažučiai žingsniai galo linkui. x x x -Aš nesu nė mylimoji, - sumurmėji ji. -Kas gi tu esi? -Ne pusė ir ne visuma. Kažkoks fragmentas... -Tai geriausia, - tariau aš. - Tai jaudina fantaziją. Tokios moterys amžinai mylimos. Užbaigtos moterys greit atsipyksta, vertingosios irgi. Fragmentai - niekad. x x x -Žinoma, - tariau aš. - Pinigai, kad ir neatneša laimės, bet nepaprastai ramina. -Jie padaro žmogų nepriklausomą, mielasis, tai dar svarbiau. Bet, jei nori, aš galiu užsivilkti ir kitą suknelę... -Jokių būdu. Suknelė puiki. Nuo šios dienos siuvėjus aš vertinu labiau už filosofus! Siuvėjau suteikia grožio gyvenimui. Tai šimtą kartų verčiau negu giliausios mintys. x x x Niekad nieko negalima sulaikyti, niekad! Niekad negalima nutraukti žvangančios laiko grandinės, niekad nerimas nepavirs ramybe, ieškojimas- tyla, kritimas- sustojimu. x x x -Aš visada gerai lošiu, kai užeina melancholija, - atsakė Ferdinandas. -O kodėl šiandien tau užėjo melancholija? -A, supaisysi. Todėl, kad temsta. Padorus žmogus visada darosi melancholiškas, kai ateina vakaras. Be rimtesnės priežasties. Šiaip sau... x x x ,,Galbūt, - galvojau aš, - galbūt, - amžinai tie žodžiai, be kurių niekad negalima apsieiti! Tikrumas - štai ko man trūko - tikrumo visam kam ir visiems. “ x x x -Žmogus turi tik tada mirti, kai jis vienišas. Arba, kai neapkenčia, bet niekad, kai myli. ,,Juodasis Obeliskas“ Tačiau toks jau tas žmogus, jis brangina tai, ką prarado. x x x Aš nemoku žmoniškai skambinti, nei pianinu, nei gyvenimo klavišais, niekad, niekad to nemokėjau, visuomet per daug skubėjau, visuomet per daug nekantravau, visuomet kas nors sukliudydavo, visuomet paversdavo mano pastangas niekais - tačiau kad gi moka žmoniškai skambinti, o jei ir moka, kokia iš to nauda? x x x -Kelyje, - sako jis. - Kodėl mes dar ne tenai? -Mes tenai. Mes visada esame visur, kur reikia. Laikas - tai prietaras. Tokia yra gyvenimo paslaptis. Tik mes to nežinome. Ir stengiamės kur nors atsidurti! x x x -Niekada manęs nepalik. -Aš niekada tavęs nepaliksiu. -Niekada, - pakartoja. - Niekada - toks trumpas laikas. x x x -Žinoma. Kas melaginga ir teisinga, žino tik Dievas. Bet jeigu jis Dievas, tai nėra nei melo, nei tiesos. Viskas yra Dievas. Melaginga būtų tik tai, kad yra už jo. Bet jeigu tai galėtų būti už jo arba prieš jį, jis būtų ribotas Dievas. O ribotas Dievas nėra Dievas. Taigi viskas teisinga, arba nėra Dievo. Štai kaip viskas paprasta. „Gyvybės kibirkštis“ Kas tau pačiam nėra svarbu, to visada gali imtis labai narsiai. x x x Bet lageryje diena gyvenimo buvo diena gyvenimo- per tą laiką daug kas galėjo atsitikti. x x x Kartais miršta šimtas, ir nieko nejauti, o čia miršta vienas - žmogus, kuris net nelabai tau rūpi, o atrodo, tarsi mirtų tūkstančiai. „Triumfo arka“ Gyvenimas yra kai kas daugiau, negu sentimentalūs palyginimai. x x x Žiūri į mus ir nemato, kad mudu pasikeitėme. Pasaulis yra beprotis: tu gali pavirsti į arkangelą, kvailį arba nusikaltėlį - niekas nematys! Bet jeigu tau trūksta sagos - tai pamato kiekvienas. x x x Kas myli ir netiki stebuklais - žuvęs. „Altorių šešėly“ Galimas daiktas, kad kiekvienas žmogus, pergyvenęs didesnį dvasios pakilimą savo išsvajoto idealo artybėje, reaguoja į tai su liūdesiu, kuris duoda pajusti skirtumą tarp to idealo ir tikrovės. x x x Jis dar nemastė apie tai, kaip vienu momentu gali sudužti per ilgą laiką kruopščiai statyta užtvanka, kuria jis norėjo sulaikyti savo širdies polėkį. x x x Ar yra kas nors gražiau, kaip šiltos ankstyvo rudenio popietės? Saulei jau neliko nė ketvirtadalio dangaus kelio, ir ji iš šono atsargiai šildo jums veidą. Jūs nejaučiate ore vasaros tvanko, bet vien lygią, ramią šilumėlę, kuri jus gaivina, kuri jus skatina judėti, juoktis ir dainuoti. <...> Rudenio laukų laisvė - plati ir miela, kaip jūsų norai, kaip jūsų svajonės. x x x Pareigos nujautimas yra galingesnis ir tikresnis veiksnys gyvenime. Tik pareiga, ne malonumas, gali pastūmėti žmogų ligi heroizmo. x x x Praplėskime, paįvairinkime savo smagumo sritį, tapkime jautresnis, noringesni smagumui - ir tuo pačiu mes tapsime turiningesni, veiksmingesni, vadinasi, ir tobulesni. x x x Žmonės yra egoistai ir smaguriautojai, ypač savo vidaus gyvenime, nes čia mes esame laisvi ir skriaudos niekam nedarom. <....> Pats gyvenimo instinktas jau taip surėdo, kad mes nejučiomis vengiame nesmagumų, o linkstame į malonumus kaip gėlės į saulę. x x x Ar ne įdomiau diena iš dienos tikėtis ir lūkuriuoti, negu, žinant terminą, turėti priešaky tuščią, nuobodų laiko tarpą? x x x Karas gali būti kur nors Mandžiūrijoj, Afrikoj, Amerikoj, bet čia, Lietuvoje, kur visur išdirbti laukai, kur ūkis prie ūkio, žmogus prie žmogaus, - kaip čia gali būti karas?... x x x Nes gyvenimas yra didžiausia vertybė, ir neprivalo būti jokių formalių kliūčių jį tikslingiausiai ir vaisingiausiai sunaudoti. x x x Žmogus yra linkęs apsigaudinėti ir pataikauti savo silpnybėms. Ieškodamas neva gyvenimo pilnybės ir vaisingumo, jis faktiškai ieškos laikinos laimės ir smagumo. x x x Smagu gardžiai pavalgyti, išgerti, tinginiauti, gražią moterį bučiuoti - ir smagu turėti ramią sąžinę, rasti vidaus harmoniją, išspręsti paralyžiuojančias mūsų veikimą gyvenimo antinomijas. Kas tarp šių smagumų nemato skirtumo, tas tegul mano apie mane ką tik nori. Kas tą skirtumą mato, spręs apie mane iš mano darbų. x x x Labai maža yra žmonių, kurie patiria tikro džiaugsmo ir būva tikrai linksmi. Paprastai gi mes apsigaudinėjame: kadangi sueiname pasilinksminti, manykimės esą linksmi. x x x Tik ar ne geriau būtų atsiminimus palikus ramybėje, jeigu jie niekam kitam nėra naudingi... x x x Žmogaus vertę nusveria ne kuris vienas jo gyvenimo momentas, bet visas jo nueitas kelias. Ankstyvesnieji jo išgyvenimai ir kentėjimai gali pateisinti ar bent kitaip nušviesti vėlyvesniųjų nuopolių. x x x Tarp tėvų ir vaikų amžinai buvo ir bus nesusipratimų. Aukoti tėviškos meilės sentimentui savo sąžinės ramybę, savo moralinę vertė ir stačiai jau visą gyvenimą būtų ir netikslu, ir neišmintinga, ir negera. Suaugęs žmogus pats neša savo gyvenimą tvarkyti taip, kaip yra įsitikinęs, o ne taip, kaip tėvai norėtų. Tėvams bus skaudu? Be abejo, tai liūdna, bet nuo pareigos jokie sentimentai negali atleisti. ‹ Įvairūs ‹ Filmai, TV, knygos ‹ Knygos, žurnalai |
