Baisios istorijos

Heeei, kas sakė, kad nekuriam? Turiu nemažai kūrinių, tiesa, ne baisių istorijų, bet vistiek. Ir juos įvertina ne kokie forumiečiai, o konkursų komisijos ir mano draugai. Man to pakanka. Gal kada ir paviešinsiu, bet nesu dar tam pasiruošusi iki galo

amm.. mieloji, man atrodo, kad aš truputuką daugiau žolės apsisiojau, kad galėčiau vertinti ne tik kaip 'kažkoks forumietis'.
Taip, kad galvok, ką šneki, nes būti arogantiškais kritikais visi mokam. O Tavo mielosios komisijos, ne visada pateikia atsakymus, dėl kūrinyje esančių nusišnekėjimų (nebent dalyvauji mokyklinio lygio konkursėliuose, kur komisija - lituanistės prie kavos puodelio).
Jei jau tokia super kūrėja esi, tai turėtum suprasti, jog visi nuo kažko pradedam. Ir kiekvieną pradžią reikia skatinti, kritiką pateikiant apgalvotai ir tolerantiškai.
Taika. Eik toliau bendrauti su savo 'konkursų komisijomis ir draugais'.

Krentantys daiktai

Laikykit mane keista ar dar kokia tik norit, bet tiesiog noriu pasidalinti savo neįprastais reiškiniais ir tiesiog sulaukti kažkokio tai paaiškinimo į visa tai.

Nežinau net nuo ko pradėti.. Nemanau, kad tai turi kažką bendro, bet prieš nepilnus du metus, palaidojau savo močiutę. Tada viskas atrodė lyg ir normaliai, nieko keisto neįvyko.

Praėjus metams, kaip ir įprastai, susirenka artimieji pagerbti, užsakomos mišios ir panašiai. Naktį prieš metinių dieną, susapnavau savo močiutę. Pamenu tiek kad, ji manęs kažko prašė pažadėti, sėdėjo ant lovos, tos kurioje aš miegu (ji gyveno su mumis 5 metus). Stalas sapne buvo padengtas. Atsibudusi, susitvarkiusi viską, padengiau stalą. Tik atėjusi iš vonios pastebėjau, jog stalas buvo padengtas lygiai taip pat kaip sapne. Pasijaučiau kažkaip keistai, iš rankų iškrito ir kavos puodelis. Apie tai niekam nepasakojau.

Praėjus nepilnai metams, pradėjo dėtis keisti dalykai. Mano kambaryje yra lova, jos medžiaga tokia šiurkšti, sunku kažkokiems tai daiktas nukristi. Lova pristumta prie pat sienos. Ant atlošo stovėjo vaistų dėžutė. Pirmus kelis kart nei iš šio nei iš to, ta dėžutė nukrisdavo tik tais vakarais, kada sėdėdavau ant lovos. Kuriam laikui viskas baigėsi. Po kelių dienų, ta pati dėžutė nukrito ir dienos metu. Vėliau ant to atlošo padėjau DVD distancinį pultelį. Nepaaiškinamai nukrito ir jis. Po tų kartų kelis mėnesius buvo ramu. Galiausiai vieną vėlų vakarą sėdėjau ant lovos, žiūrėjau TV. Netoliese ant lygaus stalo stovėjo stiklinė, tuščia vaza, maždaug 2 cm storio. Ji nei iš šio nei iš to parvirto ir nukrito ant žemės (nesudužo). Dar po kelių mėnesių, t.y. šiandien 2011.06.26 toje pačioje vazoje buvo pamerktos gėlės. Buvo netoli jos ir vėlgi nei iš šio nei iš to ji išsivertė.


Ar tai bildukas?

Gyvename nedideliame nuosavame name. Naujo statymo jaukus namukas. Gal ir nekreipčiau dėmesio į viską, jei ne viena moteris, į kurią kreipiausi su tam tikra problema. Ji užsiminėm kad gyvenu name, kuris turi nelabai gerą energiją. Tuomet dar prisiminiau, kad mama, pirmas atsikraustymo savaites, labai prastai miegodavo. Vėliau viskas susitvarkė.

Po gero pusmečio pradėjau sapnuoti keistus sapnus. Negaliu apsakyti to keisto jausmo, tarsi jauti viską realiai. Vienas iš jų - sapnuoju, kad miegu savo lovoje ir matau ar jaučiu, jau nebegaliu pasakyti, kad prieina vyras su šuniu, pažiūri į mane pro langą (kuris kaip tik prieš mano lovą) ir nueina. Toliau matau tik jų pėdas. Aš nubundu ir dar jaučiu lyg kažkas būtų tikrai žiūrėjęs į mane, ir dar ilgokai spoksau į langą. Ir dabar, jau neseniai, prieš kelias dienas naktimis nubundu nuo barbenimo į mano duris. Viskas vyksta panašiu laiku, apie antrą valandą nakties. Taip saldžiai miegu, tik tuk tuk tuk kažkas aš net pašoku, klausau... Visur ramu, tylu, niekas nevaikšto, lauke lyg taip pat ramu. O man miegas jau išgaravęs. Papasakojau savo šeimynai, bet... jie mano, kad aš tik pervargus nuo darbo. Kažkodėl aš manau kad čia dar ne pabaiga... Bet kas tai galėtų būti? Gal koks perspėjimas?

Mistika ar realybė?

Viskas prasidėjo nuo 1997 metų, žiauria mirtimi mirus tėčiui. Po poros metų susapnavau jį. Jis man atsakė į visus užduotus klausimus ir pareikalavo eiti kartu. Aš atsisakiau. Po dienos vakare pajutau aštrų širdies skausmą, ji vos plakė (aš buvau visiškai sveika iki tos dienos, vedžiau sveiką gyvenimo būdą). Mane išvežė į ligoninę ir vos atpurtė...

Bet tuo viskas nesibaigė... Po metų mirė mano brolis. Jam sustojo širdis. Kažkas panašaus kaip ir man buvo (beje jis prieš savaite buvo patikrintas visas sveikatos stovis, nes tai reikalavo darbas. Sveikata privalo būti ideali. Beje, tokia ir buvo). Tą savaitę prieš mirtį mes labai daug kalbėjom ir jis man pažadėjo niekados manęs nepalikti, visada būti šalia, kad ir kas nutiktų. Mirus broliui kai jį laidojome atsidarė karstas ir pasirodė koja... Minioje žmonių girdėjau klyksmą "jis dar grįš"...

Tuo metu man buvo labai sunku suprasti šita frazę. Mano brolis mirė 2000 metais. Praėjus porai metų mintimis aš jam vis sakydavau, kodėl mane palikai , kodėl man pažadėjai ir neištesėjai duoto pažado... Tie metai man buvo labai sunkus. 2002 sužinojau, kad laukiuosi. Mano vaikas turėjo gimti per brolio mirimo metines, tačiau jis gimė per gimtadienį gerokai anksčiau pasibeldė. Ir pasak mamos - valandos skirtume. Beje, mano sūnus vos nenusinešė mano gyvybės. Ir tai dar ne viskas...

Mano sūnus sunkiai sirgo, daktarai sakė, kad jo minutės suskaičiuotos. Kai buvau aš pas sūnų ligoninėje, reanimacijoje, mano mama dirbo - jai buvo „išpuolęs“ budėjimas. Bevažiuojant į darbą ją sustabdė viena moteris jos frazė buvo labai keista ir nesuprantama „Jūsų šeimoje gimė vaikas, jis dabar klaidžioja per du pasaulius... Jis liks gyvas jį saugo 4 angelai... Bet jis atsineša iš mirusiųjų pasaulio skola gyviesiems... Kai jis užaugs jis žinos ja ir gražins..." Tie žodžiai buvo keisti, kadangi jau medicina buvo mano sūnui viska padarius ir vilties jau nebuvo. Rytojaus dienai buvo jau nuspręsta atjunkti aparatūrą ir leisti vaikui ramiai numirt... Į vakarą jis buvo pakrikštytas. Naktį pradėjo kilti visos gyvybinės funkcijos, pradėjo viskas gerėti. Tai stebino ne vien tik mane bet ir ligoninės personalą... Iš ryto buvo atsisakyta atjunkt, nes būklė darėsi stabili.... Po ilgo gydimo mes likome gyvi.

Kai nueinu į kapus pasižiūrėti ir mintimis pabendrauti su savo broliu ir tėčiu. Grįžus įvyksta kažkas gero... Nežinau bet gimus sūnui pasibaigė nelaimės... Atėjo ramus gyvenimo periodas...

Kas ta Monika?

Turiu 3-jų metukų dukrytę. Vieną dieną išgirdau, kad ji su kažkuo kalbasi. Buvo keista, nes namuose daugiau nieko nebuvo – tik ji ir aš. Kai paklausiau, su kuo ji kalbasi, pasakė, kad su savo drauge Monika. Tąkart tik numojau ranka, nes pagalvojau, kad mažas vaikas iš nuobodulio prisigalvojo kažkokių nesąmonių. Bet diena po dienos, su savo nematoma drauge ji pradėjo bendrauti vis labiau ir labiau. Kartą pastebėjau, kad mano duktė šokinėja, sukinėjasi kartu ragindama ir savo naująją draugę. Aš ją pabariau, nes tos nesąmonės man jau pradėjo įgristi.

Tačiau pamąsčiau ir apie kitą variantą ir pradėjau klausinėti visokių smulkmenų: kaip ji atrodo, kaip apsirengus, kaip ji čia atsirado ir iš kur žino savo draugės vardą. Duktė man viską smulkiai papasakojo ir net pyko ant manęs, kodėl aš klausinėju, jei pati matau. O vardą, anot jos, jai pasakė Monikos mama, kuri čia ir atvedė.

Galiu prisipažinti, kad tikrai nejaukiai pasijutau vieną vakarą. Vyro namuose nebuvo. Jau buvau paklojusi lovas nakčiai. Ji sėdėjo ant savo lovos, aš ant savosios. Kaip nekeista pastaruoju metu, ji vėl pradėjo kliedėt apie Moniką: kad ji sėdi ant mano lovos ir t.t. Man jau kantrybė baigėsi. Sakau: „Nėra čia jokios Monikos! Ką Tu čia nusišneki!“ Norėdama įtikinti, gan smarkokai su ranka patrankiau per lovą toje vietoje, kur, anot jos, sėdėjo Monika. Ir Jūs neįsivaizduojat, kaip ji sureagavo: pradėjo šaukt ant manęs, kad aš stipriai užgavau Monika, kad jai dabar labai skauda, ji verkia ir t.t.

Esu girdėjus, kad maži vaikai mato tą keturmetį pasaulį, todėl, kaip mąstau, kad čia tik lai vaiko vaizduotė ar tik išgalvotas draugas, leidžiu sau suabejoti – o gal ji tikrai mato tai, ko nematome mes?


Truputį pa'copy_paste'inau

Čia truputį off topic, bet jau velnias žino kelintoj "baisioj istorijoj" matau, kad pagrindinė veikėja būna vardu Kornelija Amm.. Kaip čia pasakius, pati esu pavadinta tokiu vardu ir net susimąsčiau, negi jis jau toks šiurpus?
P.s čia labiau retorinis klausimas

Miglė. rašė:Jei neįskaitom istorijos, negalime suprasti jos esmės ir komentuoti pačios idėjos.

O Dieve Juokinat jūs mane DD Žmogus įdeda savo kurtą istoriją, o jūs kaip kokios šarkos susėdat prie pc išdedat tą istoriją į šuns dienas.. Koks gali būt noras žmogui kurti, jei jis žino, kad bus kone išveiktas kažkokios a lia superinės kritikės.. Truputį atvėskit, nes jūs ne New York Times'o knygų kritikai, o rašytojai (-jos) ne Stephen'ai King'ai ;xx Visi galim pasakyt savo nuomonę, bet po kiekvieno ne, visada būna bent vienas taip ;pp Taip ar taip, jei ką įžeidžiau su šarkom, tai atsiprašau, bet žodžių neatsiimu

man asmeniskai, labiausiai patiko serenity istorijos.

As nesuprantu. perskaiciau visus 12 puslapiu. kiekvinoj istorijoj radau klaidu, o visi kritikuoja tik serenity. Matosi kad pavydit jai kuribiskumo, tai ir kritikuojat visokius menkniekius.

Kai buvau maža senelis man pasakodavo įvairiausias istorijas, na tiksliau aš jo prašydavau įvairių, baisių istorijų. Ir vieną kartą jis man papasakojo.

Jo mama Stasė, kadaise tarnavo Stasiūnų Dvare kurį tada valdė Kamilė Romeryte 1923m. Mano senelio mama ten dirbo tarnaite, Romeriai gerai elgdavosi su tarnais, mano senelis netgi galėdavo žaisti kartu su jų vaikais (jiems tada buvo apie 2 metus).

Na einu prie reikalo, mano promočiūtė vieną kartą nugirdo, Romerių vaikų auklę pasakojant jų vaikams istoriją.

Ji seneliui sakydavo, kad auklė pasakodavo kaip kadaise mirė vienas Romeris (vardo deja seneliui jau nebeišėjo prisiminti). Po jo mirties dvare prasidėjo keisti dalykai, atrodydavo, kad kažkas vaikšto, kildavo lengvas vėjelis, nors langai būdavo uždaryti… Kadangi Romeriai norėjo ramybės sau ir savo vaikams išsikvietė kunigą. Kunigas pašventino namus, kalbėjo maldas ir liepė Romeriams kalbėti maldas prieš valgį, prieš miegą ir pan. Bet tai vistiek nesiliovė…

Na kažkas Romeriams pasiūlė tokį būdą, atkasti mirusį Romeri iš kapo ir nukirsti jam galvą. Jie taip ir padarė, iškasė Romeri ir nukirtę jam galvą, padėjo tarp kojų (kad siela taip lengvai nepasiektų jei norės paimti galvą).

Praėjus dienai tai nesiliovė… Tik arkliai pradėjo baidytis ties kapais, kadangi šalia buvo šlaitas, naktimis bijodavo kas ir važiuoti pro kapines, nors tekdavo… Tačiau visa tai nesiliovė… Romeriai neapsikentę nuėjo prie jo kapo ir nukirto prie jo kapo stovėjusią jo galva (prie jo kapo stovėjo kažkas panašaus į jo galvą, jie buvo ją pastatę jo garbei). Na jie ją nupjovė, ar tai kažkaip nukirto. Ir tai liovėsi, tiesiog nustojo.. Daugiau niekada nesivaideno. Bet kaip man pasakojo senelis, jo mama vieną kartą krikštijo vaikutį ir po krikštynų važiavo vežimu pro kapines su vaikučiu ir jo tėvu (tėvas buvo truputį išgėręs, juk krikštynos). Na ir ties kapinėmis arklys pasibaidė ir lėkė žemyn šlaitu, mano promočiutė tik suspaudė kūdikį rankose ir užsimerkė, seneliui ji sakė, kad mintyse kalbėjo maldą ir tai padėjo, nes vežimas neapsivertė.

Ne taip jau čia ir baisu, bet tai sena istorija. Ačiū, istorija paremta tikrais faktais.

Anneliese Michel – toks tikrosios merginos vardas ir pavardė. Ji viena iš keturių pamaldžios šeimos dukrų. Michel šeima gyveno Klingenbergo miestelyje, Vokietijoje. Anneliese buvo rami ir kukli mergaite.

1968 metais prieš šešioliktąjį merginos gimtadienį po vienos nakties Anneliese negalėjo pajudėti, jautė lyg kas ją spaustų prie lovos su didele jėga, buvo sunku kvėpuoti. Vizitai pas gydytojus, tyrimai nedavė jokių rezultatų. Artimieji matė kaip aptemo merginos akys, kratė keistas drebulys, ir išgirdo bildesį kambaryje. Garsai sklido iš po grindų, baldų.

Kai persigandusi šeima suklupdavo maldai prieš Dievo Motinos statulą, Anneliese veidas persikreipdavo, iš juodų akių sklido neapsakoma neapykanta. Kasdienė Eucharistija ir Rožinio malda mažai bestiprino pamaldžią merginą, kuri fiziškai ir dvasiškai jautėsi vis blogiau. Negalėdama nuryti Komunijos, ją laikydavo burnoje, kad ištirpintų. Jos dvasios tėvo, vėliau egzorcisto, t. Arnoldo Renzo, kitų dvasininkų akivaizdoje Anneliese baisiai keikėsi, piktžodžiavo, mėtė nuo savęs pašventintus daiktus, nuo jos sklido dūmų ir puvėsių kvapas. Tačiau tuo pat metu ji sugebėjo studijuoti, skambinti pianinu, bendravo su žmonėmis, rimtai draugavo su vaikinu Petru. Jis jos nepaliko iki gyvenimo pabaigos. Jis iškęsdavo net tada, kai mergina spoksodavo į jį su neapykanta, urgzdavo žvėries balsu, inkšdavo kaip šuo.

Vėliau merginos elgesys darėsi vis baisesnis: ji laipiojo sienomis, šokinėjo nuo laiptų, kišdavo galvą į unitazą, draskydavo ir grauždavo sienas, nusilauždama nagus ir dantis, nuoga voliodavosi po žvyrą arba lįsdavo į vandenį, taip bandydama numalšinti kūno karštinę. Buvo labai stipri fiziškai: kai sesuo bandė ją nulaikyti, numetė ją ant žemės kaip lėlę. Neišlaikydavo merginos net ir keli stiprūs vyrai.

Tėvai kreipėsi į vyskupą dėl egzorcizmo. Dvasininkams nebuvo abejonių, jog tai apsėdimas. Leidimas gautas ir atlikti keli egzorcizmai. Demonai tąsė merginą, ji kaukė, keikėsi baisiais žodžiais, kurių neverta cituoti. Ji kąsdavo, ypač supykdavo tada, kai būdavo šlakstoma švęstu vandeniu. Dvasininkai meldėsi už Anneliese daug valandų be pertraukos, vartojo tekstus iš Romos apeigyno, Šventojo Rašto ir šaukėsi šventųjų užtarimo, reikalavo demonus pasišalinti. Kartą demonas buvo priverstas išpažinti: „Turiu jums pasakyti, jog ji džiaugiasi, nes nuolat meldėtės. Turite melstis ir toliau“. Kunigai suprato, kad Dievo Motina yra šalia ir stengiasi padėti.

Viena karta Tėvas Arnoldas panoro užgiedoti Marijos giesmę, bet nesugebėjo, nes pasigirdo negirdėtas kriokimas. Demonas šaukė: „Eina ji! Eina ji! Didinga ponia!“ Garsi religijotyros profesorė, knygos apie apsėstąją autorė klausė įvykio garso įrašo ir patyrė šoką. 1975 metais po ilgalaikių egzorcizmų demonai norėjo apleisti merginos kūną. Jie prasitarė: „Neišeiname, nes Tas neleidžia“. „Dieviškasis Išganytojas?“ – paklausė kunigas. „Taip… Jis to nenori“.

Prieš pat mirtį egzorcizmo metu mergina paprašė išrišimo. Vidurnaktį dvasininkas liepė demonams nurimti ir leisti merginai užmigti. Ji užmigo ir nepabudo, mirė nuo išsekimo.

Tada man buvo 14 metų ir pirmą kartą susidūriau su mirtimi mačiau kaip mano tėtis mirė sodyboje sugeltas širšių. Nemeluosiu tai man buvo didelė psichologinė trauma. Vėliau po laidotuvių kaskart atvažiavęs į tą sodybą nesulaikau ašarų, visada ten būdamas keistai jaučiuosi. Po metų neištvėrusi sūnaus netekties mirė mano senelė. Nuo jos mirties nepraėjo nei metai, o dažnai yra sakoma, kad mirusiojo siela namuose gyvena apie metus.

Sodyboje yra pastatytas naujas namelis kuriame su broliu būname savaitgaliais nes senelės namas yra beveik avarinės būklės. Vieną naktį brolis su draugais sodyboje šventė draugės gimtadienį. Kadangi man nusibodo garsiai klausyti muziką, nusprendžiau eiti miegoti į senąjį namą. Buvo gal apie 12h nakties. Durys buvo paliktos praviros, kad namas vėdintųsi. Įėjęs pro praviras duris staiga pajutau degančių žvakių kvapą. Buvo labai keista.

Perėjęs per slenkstį tarsi smeigiau akis į senelės nuotrauką. Ilgai į ją žiūrėjau. Į galvą lėkė įvairios mintys. Tada išgirdau triukšmą virtuvėje. Tenai nuėjęs pamačiau ant stalo išbertą druską, smarkiai išsigandau. Staiga išgirdau kaip užsitrenkė verandos durys. Galvojau, kad iš baimės numirsiu. Iš namo tarsi raketa išbėgau į duris spirdamas koja. Pagalvojau gal brolio draugai mane gąsdina, bet jie namelyje sėdėjo garsiais klausydami muziką. Lauke buvo mirtina tyla tik girdėjosi vienas kitas kaime sulojantis šuo. Po šio įvykio paniškai bijau to namo.

Veliau iš senesnių kaimo žmonių sužinojau, kad musų šeimos sodyboje buvo pašarvota nemažai giminaičių. Seniau žmonės taip darydavo. Tame name yra daug nuotraukų kuriose tik mirusieji.