Autorius Stanislovas Stankus.
Tai pasakojimas apie mūsų babą, mano mamos močiutę, kuri tais neramiais pokario metais buvo kone vienintelė dviejų mažylių penėtoja, nes dieną mamos dažniausiai nebūdavo. Aš net prisimenu kaip ji atrodė : tikra lietuviška ragana - sulinkusi, kretanti, su didžiule juoda lazda. Jinai mirė, berods, 1947 metais, neprisimenu, ar žiemą, ar pavasarį. Aš, žinoma, neliūdėjau, nes ketverių metų mažylis dar neįsivaizduoja mirties. Aš net neišsigandau, kai tą dieną mama pasiėmusi broliuką mane vieną užrakino namuose kartu su mirusiąja.
Baba buvo pašarvota didžiajame kambaryje, kur aš mėgdavau žaisti. Buvo rami saulėta diena ir aš, priėjęs prie karsto, ilgai žiūrėjau į babą, stebėdamasis, kodėl jinai miega dieną ir dar tokioje keistoje medinėje dėžėje. Vienas iš ryškiausių prisiminimų - tai kvapas, kurį dabar pavadinčiau mirties kvapu. Vos juntamas, sumišęs su šviežuių pušinių skiedrų kvapu. Pašaukiau babą, bet ji nenubudo, ir aš nusprendžiau išsprukti į virtuvę, nebesibaimindamas daugiau jos lazdos. Įsižaidęs visiškai užmiršau babą ir besiausdamas iš po spintos ištraukiau kažkokį ilgą daiktą, įvyniotą į nešvarų skudurą. Dabar aš suprantu, jog tai buvo peilis kiaulėms skersti, bet tada nežinomas daiktas išsprūdo iš rankų, nukrito ant grindų, skaudžiai užgaudamas koją. Įbrėžimas nebuvo labai gilus, bet pradėjo bėgti kraujas ir aš išsigandęs paleidau dūdas: ,,Baba, baba ''. Staiga kažkieno rankos mane pasodino ant suoliuko ir išgirdau babos balsą : ,, Ak, tu, neklaužada, tik palik tave vieną. Sėdėk ramiai, tuojau surasiu kokį skudurą''. Pro ašaras pastebėjau, kaip dabar prisimenu, kad baba kažkokia keista, aš niekada nemačiau jos su tokia juoda suknele, ir, svarbiausia ji neturėjo lazdos, aš negirdėjau įprasto kaukšėjimo.
Aptvarsčiusi man koją baba, kaip buvo pratusi stipriai suspaudė savo kaulėtais pirštais man petį : ,, Žaisti ateik pas mane į kambarį Tik nešėliok, duok man pamiegoti ''. Kada įėjau į kambarį, baba jau buvo atsigulusi į savo keistą dėžę ir aš temačiau jos ant krūtinės sukryžiuotas rankas. Iš pradžių žaisdamas vis žvilgtelėdavau į babą, bet ji gulėjo nejudėdama. Bežaisdamas ją užmiršau ir grįžus mamai, laksčiau po kambarį garsiai birgzdamas : mat vaizdavau didelį vabalą.
Kiek dabar prisimenu, pirmasis mano kruviną koją pastebėjo broluiukas ir timptelėjo mamą už sijono. Pripuolusi motina pasodino mane ant kėdės, apžiūrėjo koją ir nesuprasdama paklausė : ,, bet kas tau ją aprišo ? ''. Papasakojau mamai kaip atradau po spinta peilį, kaip jis nukrito man ant kojos,kaip atėjo baba, aprišo koją ir liepė man eiti žaisti pas ją į kambarį. Prisimenu, po mano žodžių motina čiupo mus su broliuku į glėbį ir išbėgo iš kambario. Gerai prisimenu ir tą naktį, nes mama pasiguldė mane pas save į lovą, o durys į kitą kambarį buvo plačiai atidarytos, babos karstas skendėjo žvakių šviesoje : mama matyt uždegė visas turėtas žvakes. Tą naktį mama nesudėjo bluosto, pradrebėjo iki ryto.
Blyn...gerai, kad jis buvo mazas, nes kitaip jauciu ie sirdis is baimes sustotu......nors jei cia ir netiesa vistiek siurpu.
