Ar esate susitikę su dvasiom iš ano pasaulio?

Dėl dvasių tikrai nesišaipykit, nes vieną kartą ir jums kažkas su jomis susijusio atsitiks, ir tada tikrai nebenoresit šaipytis, ir pasigailėsit kad kažkada tai darėt

O kas žino kitokių dvasių kvietimo būdų be adatos, popieriaus ir siūlo? Čia šiaip tik dėl smalsumo

nenoreciau pabandyt tikraj nenoreciau
butu per daug baisu ir ziauru
as tokiais dalykais tikiu,nes as pati esu pajutusi tai kai vaiksto dvase ir daiktai duzta o dar tie zingsniai

1.As viena karta ejau i virtuve (nakti) buvo labai tamsu ir pro mane praskriejo kazkas balto
2.Mes su draugem kvietem dvases ir kaj jau pasakem lemtinga zodi atsidare spinta nors ji buvo gerai uztrenkta

Ar esu susitikusi su dvasiom iš Ano pasaulio?Hm..Na taip.Ir ne kartą.Dar ir dabar vienas gyvena su manim..

Taip. Viena penktadieni susirinkom pas drauge, parupinom zvakiu, adata, siulo ir popieriaus. Uzrasem priesingose lapo pusese "taip" ir "ne, tada uzdegem zvakes. Kiekviena pasiemem po zvake ir pastatem uz saves. Musu buvo keturios, o zvakiu turi buti nelyginis skaicius, todel penkta padejom salia lapo. Dar ant popieriaus padejom tokia lele, kuri anksciau priklause tam zmogui, kurio dvasia norejom iskviesti. Iverem adata i siula ir pakabinom ja virs lapo taip, kad smaigalys su juo liestusi, taciau adata kabotu taip, kad galetu laisvai sukiotis. Uzdarem duris ir langus, idant nebutu skersvejo ir jis nesukiotu adatos. Tuomet uzsimerkusios mintimis dvi minutes saukeme dvasia. As ranka, kuri laike siula, paremiau kelieniu, kad nenuilstu. Tada drauge nedrasiai kreipesi i tustuma: "ar tu cia?". Mane sueme toks juokas, kad ji kalba su niekuo, jog vos neismeciau siulo. Paskui drauge patikslino klausima: "ar tu cia? Jei taip, atsuk adata i lele." As susikaupiau ir nustojau kikenti, kad nejudetu siulas. Trupuciuka palaukem. Adata nejudejo. As jau issiziojau sakyt:"nieko cia neiseis" kai adata nukrypo i lele, nors PRISIEKIU nejudinau siulo, o ranka apeme kazkoks dilgciojimas, neskausmingas, bet keistas. Kambary staiga pasidare karsta. Visos apsalom. As pasakiau: "kuri nors paimkit ta siula, nes as negaliu". Drauge ji paeme, o as tada paklausiau "ar susitariam, kad mums baigus sita seansa, tu mus paliksi ir nieko blogo mums nedarysi?" Siulas buvo kaip suakmenejes, o adata virpedama atsisuko i "taip". Drauge suspiege, ismete is ranku siula ir susieme uz rankos. Visos issigandom, pradejom klausinet, kas buvo, o ji sako, kad kazkas jos ranka ciupineja. Kita drauge pasake "nesamone, tu cia kazka skiedi", paeme siula, tada pati uzdave klausima: "ar yra Dievas?" Adata nukrypo i "ne".. (visi, kurie tiki i Dieva, nepykite ant manes uz tai, as tiesiog pasakoju, kas buvo.) Drauge pasake: "Deima, paimk, as bijau" As paemiau ir jau beveik apsipratau su tuo dilgciojimu. Mes uzdavinejom klausimus dar gera valanda, ir suzinojom, kad nera nei rojaus, nei pragaro, kad buvo toks Jezus, bet jokiu stebuklu jis ten nekrete, kad dvasia negali numatyti musu ateities, bet prisimena viska, kaip ji gyveno ir t.t.
Po to mes paklausem jos, ar galime nutraukti visa ta seansa ir ji sutiko, tada mes visus "prietasus" padejom giliai i stalciu o as skubiai viska surasiau i dienorasti, is kurio nurasiau si pasakojima.
Po sio spiritizmo seanso niekas nenukentejo.
Tikesit ar ne, jusu reikalas.

P.S. tiem, kurie sugebejo perskaityti iki galo

Kai buvau praitam bute ten buvo persikaupe blogos auros,tai as lunatikuodavau o dabar kai esu naujam bute ar kai nakvoju pas ka nors kita tai tada nieko nebuna....

Aš nebuvau susitikus dvasių, bet kai atvažiuodavau pas senelius į namus, visada bijodavau eiti į vieną kambarį antrame aukšte, nes galvojau, kad proprosenelių portretai kalbėjo su manimi...

Neteko susidurt ir tikiuos, kad neteks. Taip saugiau jaučiuos.

Dvasios tai tikrai rimtas dalykas As bijau tokiais dalykais uzsiiminet geriau paziuriu seubiaka soky vakare ir man jau to uztenka kad paskui galvoju kad visur tos dvasios aplink mane vaiksto

Na aš neesu jų kvietus, tačiau vieną kartą nutiko toks dalykas:
Buvau kaime. Kažkas mane supykdė, ir nuėjau pasėdėti ant laiptų(laiptai į antrą aukštą). Prie laiptų yra tokia lemputė ir aš ją įjungiau kad nebūtų tamsu(kadangi buvo vakaras). Savo šešėlį mačiau ant sienos. Tada pažvelgiau į antrą aukštą ir pamačiau einant šešėlį. Aš ŽINAU kad ten nieko nebuvo,tik aš,nes visi buvo virtuvėj.Aš labai išsigandau,kad moviau iš ten kuo staigiausiai. Net garso negalėjau išleisti iš baimės.Tiesiog sprukau ir tiek.
Pasakojau tai tik keliems žmoniems,ir pasakoju dabar jums. Aš apie tai nemeluoju. Ir dabar tikiu šmėklomis, vaiduokliais ir dvasiomis...

Kasdien susitinku prie arbatos : )